Kiškiažvėriai (Lagomorpha) yra žinduolių (Mammalia) būrys, kuriam priklauso kiškiai, triušiai ir kiškėnai. Būryje išskiriamos dvi pagrindinės šiomis dienomis gyvenančios šeimos: kiškiniai (Leporidae) ir kiškėniniai (Ochotonidae). Pasaulyje iš viso yra apie 90–110 gyvuojančių kiškiažvėrių rūšių. 

     Kiškiažvėrių kūno ilgis svyruoja nuo 12 iki 70 cm, o svoris gali siekti nuo kelių šimtų gramų iki septynių kilogramų. Šių žinduolių kailis dažniausiai yra pilkos, rudos ar smėlio spalvos, tankus ir minkštas. Šeimos pasižymi skirtingu išorinių ausų (kaušelių) ilgiu, kurios padeda termoreguliacijai ir akustinei orientacijai. Viršutiniame žandikaulyje yra dvi poros kandžių, išsidėsčiusių dviem eilėmis: priekinė pora didelių, kalto formos graužiamųjų dantų, o už jų – antra pora mažų kandžių. Šių gyvūnų kandžiai neturi šaknų ir auga visą gyvenimą, todėl nuolat nudyla graužiant kietą augalinį maistą. Kiškiažvėriai visiškai neturi ilčių, todėl tarp kandžių ir skruostinių dantų susidaro platus tarpas – diastema. Kaukolė pasižymi akytu sėtinės dalies kaulų paviršiumi, o apatinio žandikaulio sąnarys leidžia judinti žandą tik į šonus. Užpakalinės galūnės dažniausiai yra žymiai ilgesnės už priekines, o pėdos apaugusios tankiais plaukais, apsaugančiais nuo slydimo šuoliuojant. Priekinės kojos turi penkis pirštus, o užpakalinės – keturis pirštus su aštriais, bet tiesiais nagais. Uodega yra labai trumpa, dažnai vos matoma po kailiu, o kiškėnų šeimos rūšys jos išvis neturi. 

     Kiškiažvėriai yra prisitaikę gyventi pačiuose įvairiausiuose planetos vietose – nuo atšiaurių tundrų iki sausringų dykumų. Tikrieji kiškiai (pvz., pilkasis kiškis) teikia pirmenybę natūralioms pievoms, stepėms ir krūmynams. Šiuose biotopuose jie pasikliauja savo greičiu ir puikia rega. Kai kurios rūšys, pvz., baltasis kiškis, renkasi spygliuočių bei mišrius miškus, ypač su gausiu pomiškiu, kirtavietėmis ir aukštapelkėmis. Kiškėniniai (Ochotonidae) dažniausiai apgyvendina kalnuotas vietoves iki 6 kilometrų virš jūros lygio, apsigyvendami uolų plyšiuose ar akmenynuose. Kai kurios jų rūšys aptinkamos ir sausose stepėse. Laukiniai triušiai, kitaip nei kiškiai, aktyviai keičia aplinką – jie patys rausia sudėtingas urvų sistemas šviesiuose miškuose ar kalvotose vietovėse su lengvu dirvožemiu. Tai tipiški augalėdžiai gyvūnai, mintantys žoline augmenija, medžių bei krūmų žieve, ūgliais ir pumpurais. Kadangi augalinis maistas sunkiai virškinamas, jiems gyvybiškai svarbi koprofagija – naktinių, iš aklosios žarnos kilusių minkštų ekskrementų pakartotinis suėdimas, leidžiantis maksimaliai įsisavinti baltymus ir B grupės vitaminus. Dalis rūšių (pvz., kiškiai) yra tipiški klajojantys vienišiai, neturintys nuolatinių slėptuvių. Tuo tarpu triušiai ir kiškėnai pasižymi išreikšta socialine biologija – jie gyvena šeimyninėmis kolonijomis, bendrauja garsiniais signalais (pvz., kiškėnų cypimu) ar trypimu kojomis. Visi būrio atstovai pasižymi dideliu vislumu (veda kelias vadas per metus), tačiau skiriasi jauniklių išsivystymas. Kiškiai veda plaukuotus ir reginčius jauniklius tiesiog ant žemės paviršiaus esančiose įdubose; jie jau po kelių dienų gali judėti savarankiškai. Triušiai urvuose veda visiškai plikus ir aklus jauniklius, reikalaujančius ilgos motinos priežiūros. Šiauriniuose biotopuose gyvenančios rūšys demonstruoja sezoninį kailio keitimą (šėrimąsi), pvz., baltasis kiškis žiemai tampa visiškai baltas. Tuo tarpu kalnuose gyvenantys kiškėnai žiemai aktyviai ruošia ir džiovina žolės atsargas (šieno kupetėles) po uolomis. 

     Jie natūraliai arba introdukuoti (žmogaus perkelti) yra paplitę visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kiškiniai turi plačiausią arealą. Natūralus jų paplitimas apėmė Euraziją, Afriką, Šiaurės ir Centrinę Ameriką bei dalį Pietų Amerikos. Žmogaus veikla dramatiškai išplėtė šį arealą: laukiniai triušiai ir pilkieji kiškiai buvo aklimatizuoti Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Madagaskare ir daugelyje izoliuotų vandenynų salų, kur tapo invazinėmis rūšimis. Kiškėninių arealas yra daug labiau fragmentuotas ir ribotas. Jie aptinkami tik Azijoje (ypač Centrinės Azijos kalnynuose, Sibire, Mongolijoje) ir Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje (Uoliniuose kalnuose, Aliaskoje).