Pilkasis kiškis (Lepus europaeus) yra kiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis. Šis gyvūnas pasižymi išskirtiniu greičiu bei sėslumu ir yra puikiai prisitaikęs gyventi atvirame kultūriniame kraštovaizdyje. 

     Pilkasis kiškis yra stambus, šonuose šiek tiek suplotas žinduolis, kurio kūno ilgis svyruoja nuo 50 iki 70 cm. Suaugusio gyvūno masė dažniausiai siekia nuo 4 iki 6,5 kg, tačiau išskirtiniai individai gali sverti ir iki 7 kg. Vasarą šio kiškio kailis yra gelsvai rudos arba pilkai rudos spalvos su tamsesniais, juosvais akuotplaukiais nugaros srityje. Krūtinė ir kojos ištisus metus išlieka ryškesnės rudos spalvos, o pilvas ir uodegos apatinė pusė yra visiškai balti. Žiemą kailis tampa tankesnis ir šviesesnis, įgydamas rusvai pilką atspalvį, tačiau ši rūšis niekada visiškai nepabaltuoja. Galva yra pailgos formos su didelėmis, šonuose išsidėsčiusiomis akimis, užtikrinančiomis platų apžvalgos lauką. Labai ilgos, kaušelio formos ausys yra ilgesnės už galvą, o jų patys viršūnėlių galiukai visada išlieka juodi. Šio gyvūno užpakalinės kojos yra žymiai ilgesnės ir stipresnės už priekines, o tai leidžia jam atsispirti galingiems šuoliams. Pėdų apačia yra tankiai apaugusi šiurkščiais plaukais, kurie apsaugo nuo traumų ir neleidžia slysti bėgant dideliu greičiu. Trumpa uodega viršutinėje pusėje turi ryškią juodą dėmę, gerai matomą gyvūnui bėgant. 

     Tai tipiškas atvirų kraštovaizdžių gyventojas, pirmenybę teikiantis mozaikiškoms agroekosistemoms. Pagrindiniai jo biotopai apima dirbamus laukus, natūralias pievas, ganyklas ir pasėlių plotus. Gyvūnui itin svarbi sėjomaina ir pasėlių įvairovė, nes monokultūrų laukų jis vengia. Apsistoja miškų pakraščiuose, jaunuolynuose, krūmais apaugusiuose paupiuose ar grioviuose, kurie tarnauja kaip slėptuvės. Didelių ir tankių miškų masyvų gilumos jis sąmoningai vengia, užleisdamas šią nišą baltajam kiškiui. Šiltuoju metų laiku gyvena atviruose laukuose, o žiemą, susidarius storai sniego dangai, persikelia arčiau krūmynų, miškelių bei sodų, kur lengviau rasti maisto. Tai prieblandos ir nakties gyvūnas, aktyviausias temstant bei anksti ryte. Dieną jis praleidžia absoliučiai nejudėdamas guolyje – paprastoje, žemėje iškapstytoje įduboje po krūmu ar žolių kuokštu, kur pasikliauja savo maskuote ir pakyla tik plėšrūnui prisiartinus kritiniu atstumu. Pajutęs pavojų, kiškis bėga didžiuliais šuoliais, išvystydamas iki 70 km/h greitį, ir meistriškai mėto pėdsakus zigzagais, kad suklaidintų persekiotojus (lapes, plėšriuosius paukščius). Jo pėdose, tarpupirščiuose, yra prakaito liaukų, apsaugančių nuo sniego lipimo prie pado bėgant žiemą. Pilkasis kiškis yra augalėdis, kurio racioną sudaro šimtai augalų rūšių. Vasarą mintama sultingomis žolėmis, lauko kultūromis, piktžolėmis, o žiemą – sumedėjusių augalų žieve (drebulių, beržų, vaismedžių), pumpurais bei ūgliais. Maistinių medžiagų įsisavinimą užtikrina cekotrofija – kiškis suėda savo pirminius minkštus ekskrementus, kad pakartotinai suvirškintų baltymus bei vitaminus. Lytiškai subręsta 8–12 mėnesių amžiaus. Vestuvinis periodas prasideda jau sausį–vasarį, kurio metu patinai aktyviai varžosi ir „boksuojasi“ priekinėmis kojomis. Nėštumas trunka 44–46 paras, per sezoną atvedamos 1–3 (kartais 4) vados. Jaunikliai (1–5 vadoje) gimsta iškart regintys ir apaugę tankiu kailiu, o itin riebus motinos pienas leidžia jiems sparčiai vystytis. 

     Rūšis natūraliai paplitusi didelėje Europos dalyje (nuo Šiaurės Ispanijos ir Didžiosios Britanijos iki Skandinavijos pietų). Rytuose natūralus arealas driekiasi per Artimuosius Rytus bei Rusijos europinę dalį iki Vidurinės Azijos stepių, Kazachstano bei Baikalo ežero. Šiaurėje paplitimo riba siekia Švediją, Suomiją bei Rusijos Archangelsko sritį. Dėl didelės vertės medžioklei pilkasis kiškis buvo tikslingai įvežtas į kitus žemynus ir salas, kur sėkmingai aklimatizavosi ir kai kur net tapo žemės ūkio kenkėju. Paplitęs JAV šiaurės rytuose bei Kanadoje (Ontarijo provincijos pietinėje dalyje aplink Didžiuosius ežerus). Sėkmingai introdukuotas ir plačiai paplitęs Argentinoje, Čilėje, Brazilijoje, Urugvajuje, Bolivijoje bei Paragvajuje. Įvežtas į Australiją bei Naująją Zelandiją. Taip pat aklimatizuotas Pietų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Airijoje bei Škotijoje. Lietuvoje paplitęs visoje teritorijoje. Istoriškai (XV–XVIII a.) šis gyvūnas mūsų šalyje buvo daug retesnis už baltąjį kiškį, tačiau, žmonėms intensyviai kertant miškus ir plečiant žemdirbystės naudmenas, pilkasis kiškis rado idealias sąlygas ir tapo dominuojančia, visur sutinkama rūšimi.