Litorininiai (Littorinidae) yra pilvakojų moliuskų (Gastropoda) klasės, litorinų (Littorinimorpha) šeima, kuriai priklauso daugiau nei 200 skirtingų sraigių rūšių.

     Tai palyginti nedidelės jūrinės sraigės, kurių vidutinis kriauklės dydis (aukštis) svyruoja nuo 10 iki 30 mm. Šios šeimos sraigių kriauklė yra porcelianinė, pilnai uždara (neturi bambos – umbilicus), o jos vidinė dalis yra suplokštėjusi ir visiškai lygi. Kitaip nei plėšrių Muricidae ar Nassariidae šeimų, Littorinidae anga yra visiškai vientisa ir neturi sifoninio kanalo įpjovos vandenilio srautui nukreipti. Jų raginis apsauginis dangtelis (operculum) turi itin mažai vijų, o tai skiriasi nuo daugiavijų Trochidae šeimos sraigių dangtelių. Šaltesnio vandens Littorinidae rūšys turi unikalų išorinės kalcito prizmės sluoksnį virš aragonito, saugantį kriauklę nuo tirpimo rūgščiame vandenyje, kas nebūdinga daugeliui tropinių pakrantės šeimų. Šeimai būdinga ypač ilga radulė su „taurės“ ar „klevo lapo“ formos centriniais dantukais, pritaikytais kietų mikrodumblių gramdymui. Gyvūno galva užsibaigia ryškiai pailgėjusiu straubliuku, kuris vizualiai ilgesnis nei Neritidae ar Patellidae šeimų moliuskų. Akys yra išsidėsčiusios ne ant pačių čiuptuvėlių galų, o ant specialių gumburėlių, esančių čiuptuvėlių išoriniame pagrinde. Patinai turi gerai išvystytą, nesutraukiamą penį dešinėje kūno pusėje, o patelės – sudėtingus kiaušintakių liaukų kompleksus, skirtus kiaušinėlių kapsulių formavimui. Skirtingai nuo giliavandenių formų, šių sraigių pusiausvyros organai turi po vieną stambų statolitą, padedantį orientuotis ant vertikalių uolų atosūgių metu. Mantijos ertmė veikia kaip modifikuotas plautis uolų paviršiuje, o jų žiaunos yra redukuotos arba pritaiktos pasisavinti deguonį tiesiai iš oro, kuo jos skiriasi nuo tipinių visiškai jūrinių moliuskų šeimų. 

     Pagrindinis jų biotopas – zonos, kurias vanduo užlieja tik per didžiausius potvynius arba nuolat skalauja bangos. Dauguma rūšių gyvena ant kietų substratų – uolų, riedulių, molų ir betoninių pakrančių konstrukcijų. Tropiniuose regionuose tam tikros gentys (pavyzdžiui, Littoraria) gyvena išskirtinai ant mangrovių medžių šaknų, kamienų ir lapų. Kai kurios rūšys įsikuria estuarijose, druskingose pievose ant pakrantės žolių ir dumblo. Šios sraigės renkasi didelio bangavimo vietas, nes vandens judėjimas aprūpina jas deguonimi ir maistu (mikrodumbliais). Atosūgio metu moliuskai telkiasi uolų plyšiuose, mažose įdubose ar po makrodumbliais, kad sumažintų tiesioginę saulės kaitrą. Nors tai jūrinė šeima, daugelis rūšių toleruoja didelius druskingumo svyravimus estuarijose ir upių žiotyse. Atosūgio metu sraigė kietu dangteliu užveria kriauklę ir jos kraštus užsandarina išskiriamomis gleivėmis, kurios išdžiūdamos sukuria nepralaidžią membraną. Likusios be vandens, jos sugeba pereiti prie beorio kvėpavimo ir sulėtinti savo medžiagų apykaitą iki 20% normalaus lygio. Šeimos atstovai yra skirtalyčiai, o apvaisinimas vyksta vidiniu būdu. Dalis rūšių (pavyzdžiui, Littorina littorea) išleidžia specialias plūduriuojančias kiaušinėlių kapsules tiesiai į vandenį. Iš plūduriuojančių kapsulių išsirita laisvai plaukiojančios planktoninės lervos, kurios srovėmis gali plisti iki 6 savaičių. Kai kurios rūšys (pavyzdžiui, Littorina saxatilis) prisitaikė prie atšiaurių sąlygų ir yra gyvavedės – kiaušinėlius subrandina mantijos ertmėje. Šios sraigės yra augalėdės, grandančios mikroskopinius dumblius ir mikroorganizmus nuo uolienų paviršiaus. Dėl itin intensyvaus tūkstančių sraigių maitinimosi radulės dantukais, ilgainiui mechaniškai uolos dyla (procesas vadinamas bioerozija). Littorinidae sraigės yra pagrindinis maisto šaltinis pakrantės krabams, žuvims bei jūriniams paukščiams. 

     Paplitę abiejų pusrutulių atogrąžų, vidutinių platumų ir net subpoliarinėse zonose – nuo Arkties vandenyno šiaurėje (iki 80° š. pl.) iki subantarktinių salų pietuose. Didžiausia rūšių įvairovė ir gausa telkiasi Indijos ir Ramiojo vandenynų tropiniame regione, kur aptinkama apie 50–60 skirtingų šios šeimos rūšių.