Tectarius striatus yra litorininių (Littorinidae) šeimos pilvakojų moliuskų (Gastropoda) rūšis. Šią rūšį 1832 metais pirmasis aprašė Philip Parker King. 

     Moliuskas pasižymi nedidele, kieta ir tvirta kriaukle, kurios ilgis (aukštis) paprastai siekia nuo 6 iki 15 milimetrų. Kriauklės forma yra pailgai kūginė arba kiaušiniška, su smailėjančia viršūne, kuri suaugusių individų kartais būna šiek tiek nudilusi. Paskutinė kriauklės vijų dalis (didysis vijų žiedas) ties pagrindu yra pastebimai briaunota ir turi kampuotą formą. Paviršiaus tekstūra išsiskiria smulkiais horizontaliais (spiraliniais) grioveliais bei išilginėmis juostomis, kurios sukuria dryžuotumo įspūdį. Dėl aplinkos poveikio kai kurių populiacijų kriauklės gali būti lygesnės, o kitų – labiau grublėtos ar su smulkiais gumburėliais. Išorinė sraigės spalva dažniausiai yra pilkai alyvinė, rusva arba gelsva, kartais sudaranti languotą raštą. Kriauklės anga yra palyginti nedidelė, ovalios formos, o jos vidus dažnai būna kreminės arba šviesesnės spalvos. Suaugę šios rūšies individai neturi atviros bambos (umbilicus), nes ją visiškai uždengia kriauklės sienelė. Sraigė turi minkštą, raumeningą koją, kuria tvirtai prisitvirtina prie uolų ir šliaužia substratu atoslūgių metu. Galvos srityje yra čiuptuvėliai su išvystytomis akimis pagrinde ir speciali radulė su mikroskopiniais dantukais dumbliams nuo akmenų gramdyti. 

     Sraigės įsikuria ant plikų, kietų vulkaninės kilmės ar kalkakmenio uolų bei skardžių. Jos dažnai aptinkamos net kelis metrus virš aukščiausios potvynio ribos, kur jas pasiekia tik vandenyno bangų purslai. Biotopui būdingi drastiški aplinkos svyravimai. Atoslūgio metu sraigės susiduria su tiesioginiais saulės spinduliais, dideliu karščiu ir visišku išdžiūvimo pavojumi. Tropinių liūčių metu joms tenka atlaikyti staigų gėlo vandens antplūdį. Gyvenimas šioje atšiaurioje zonoje saugo moliuskus nuo jūrinių plėšrūnų (pvz., krabų, žuvų) ir sumažina konkurenciją dėl maisto – ten jie netrukdomi minta ant uolų augančiomis mikroskopinėmis plėvelinėmis dumblių kultūromis. Kai uolos išdžiūsta, Tectarius striatus įtraukia savo kūną giliai į kriauklę ir angą sandariai uždaro kietu dangteliu. Papildomai sraigė gleivėmis pritraukia kriauklės kraštą prie uolos, taip visiškai izoliuodama drėgmę viduje. Moksliniai tyrimai rodo, kad ši sraigė sugeba išgyventi ekstremalią dehidrataciją net iki 20 savaičių. Jos hemolimfos koncentracija sausros metu gali padidėti iki 250 %, palyginti su pradine būsena, o inkstų ląstelės yra prisitaikiusios ilgą laiką kaupti metabolines atliekas netoksiškoje formoje. Kriauklės paviršiaus struktūra (dryžiai, gumburėliai) veikia kaip radiatorius. Ji padidina bendrą plotą ir padeda sraigei efektyviau atiduoti šilumą į aplinką per konvekciją, apsaugodama minkštuosius audinius nuo išvirimo ant saulės įkaitintų uolų. Šios sraigės yra skirtalytės (egzistuoja atskiri patinai ir patelės), o apvaisinimas yra vidinis. Patelės į vandenį išleidžia kiaušinėlius, iš kurių išsirita planktoninės plaukiojančios lervos. Šios lervos kurį laiką dreifuoja vandenyne maitindamosi fitoplanktonu, kol subręsta, nusėda ant uolų ir metamorfozės metu virsta mažomis sraigėmis. Ši sraigė yra augalėdė. Ji naudoja savo radulę, kad nuo uolų paviršiaus nugremžtų mikroskopinius dumblius, melsvabakteres ir organinę plėvelę (detritą). Moliuskas maitinasi tik tada, kai uolos yra drėgnos (per potvynį arba naktį, kai iškrenta rasa). Esant sausrai ar tiesioginei saulėkaitai, sraigė tampa visiškai pasyvi, kad taupytų energiją ir vandenį.

     Ši rūšis yra Makaronezijos endemikas. Jos natūralus arealas apima tik Azorų, Madeiros, Kanarų bei Žaliojo Kyšulio salas Atlanto vandenyne.