Progailis Lysimachia baudoi yra erikiečių (Ericales) eilės, raktažolinių (Primulaceae) šeimos, šilingių (Lysimachia) genties augalų rūšis. Dar 1843 m. tyrėjas Baudo aprašė augalą platesniais lapais ir pavadino jį Anagallis platyphylla. Vėliau didžioji dalis botanikų bendruomenės nusprendė, kad šis augalas nėra pakankamai unikalus, kad būtų laikomas atskira rūšimi. Kurį laiką buvo laikomas raudonžiedžio progailio melsvos formos porūšiu – Lysimachia arvensis subsp. platyphylla. 2025–2026 m. atlikus papildomus tyrimus, taksonas oficialiai pripažintas pilnaverte, atskira rūšimi. Kadangi tiesiogiai pavadinti „Lysimachia platyphylla“ nebuvo galima (šis derinys botanikoje jau galėjo būti užimtas kitam augalui), E. Véla suteikė naują pavadinimą – Lysimachia baudoi, taip pagerbdamas pirmąjį augalo aprašytoją Baudo. 

     Tai žolinis, vienmetis augalas, neturintis šakniastiebių ar požeminių ataugų. Stiebas šliaužiantis arba pusiau status, išsišakojęs prie pagrindo. Kaip ir visų šios sekcijos augalų, stiebas yra aiškiai keturbriaunis su išilginėmis briaunelėmis ir plikas (be plaukelių). Lapai išsidėstę priešpriešiais (poromis vienas priešais kitą). Jie neturi lapkočio. Svarbiausias bruožas, skiriantis nuo tipinio progailio – lapas yra žymiai platesnis (iš čia ir senasis pavadinimas platyphylla – plačialapis). Lapai yra kiaušiniški arba plačiai kiaušiniški, jų pagrindas šiek tiek širdiškas, o apatinė pusė nusėta smulkiais, tamsiais (juodais arba rudais) liaukiniais taškeliais Žiedai nėra susitelkę į kekes; jie auga pavieniui, išsidėstę viršutinių lapų pažastyse. Žiedkotis ilgas ir plonas. Žydėjimo metu jis būna tiesus, o vaisiui bręstant palinksta žemyn link žemės. Taurelė sudaryta iš 5 gilių, lancetiškų ir smailių taurėlapių, kurie suaugę tik pačiame pagrinde. Žiedas taisyklingas, sudarytas iš 5 vainiklapių. Žiedų spalva yra mėlyna. Vainiklapių kraštai yra smulkiai dantyti ir tankiai apaugę mikroskopiniais liaukinias plaukeliais, turinčiais trumpus kotelius. Žiede yra 5 kuokeliai. Jų koteliai yra suaugę prie pat pagrindo į trumpą žiedą, o pat patys koteliai yra gausiai apaugę ryškiais, pūkuotais daugialasčiais plaukeliais. Vaisius - tai rutuliška, sausa dėžutė (apie 4–5 mm skersmens). Vaisiui sunokus, jo viršutinė dalis atsiskiria horizontaliai tarsi dangtelis, o viduje esančios smulkios, kampuotos sėklos lengvai išbyra. 

     Natūraliai auga Šiaurės ir Šiaurės Rytų Alžyre bei Tunise, taip pat randama Pietų Ispanijoje. Mėgsta atviras, saulėtas, tačiau periodiškai drėgnesnes vietas. Dažniausiai aptinkama efemerinėse buveinėse, kurios pavasarį (drėgnuoju periodu) sukaupia drėgmę, o vasarą visiškai išdžiūsta. Žemė turi būti pralaidi, kalkinga arba smėlinga. Auga subtropinėse pievose, pakrančių zonose, miškų proskynose bei krūmynų pakraščiuose. Kartais pasitaiko pusiau natūraliose buveinėse – alyvmedžių giraitėse, vynuogynų pakraščiuose ar ganyklose, kur nėra agresyvios žemdirbystės. Tai vienmetis žolinis augalas, nepalankų metų laiką (karštą sausrą) išgyvena tik sėklų pavidalu. Sėklos sudygsta rudenį arba ankstyvą pavasarį, pasirodius pirmiesiems regiono lietums. Augalas sparčiai vysto savo gulsčius stiebus ir plačius lapus, kad kuo efektyviau sugautų pavasario saulės šviesą. Žydėjimo periodas prasideda pavasario viduryje ir tęsiasi iki vasaros pradžios. Ryškiai mėlyni žiedai atsiveria tik esant giedram ir saulėtam orui (tai bendras visos šios grupės bruožas – apsiniaukus žiedlapiai užsiveria, saugodami žiedadulkes).