Ugniukas Mecyna asinalis yra žolinių ugniukų (Crambidae) šeimos drugys. 

     Šio drugio išskleistų sparnų plotis siekia 25–34 mm. Šiai rūšiai būdingas išreikštas straubliukas, kurį suformuoja į priekį išsikišusios ilgos lūpų čiuopiklės. Priekiniai sparnai yra siauri, ilgi ir smailia viršūne, o ramybės būsenoje jie sudedami stogeliu virš pilvelio. Sparnų foninė spalva varijuoja nuo švelnios pilkšvai mėlynos iki smėlio ar šviesiai rudos. Priekinių sparnų raštą sudaro tamsiai rudi, banguoti skersiniai ruožai bei neryškios inksto formos dėmės. Užpakaliniai sparnai yra pastebimai šviesesni, pilkšvo atspalvio ir su blankia skersine linija ties pakraščiu. Šio drugio vikšrai pasižymi pusiau skaidria, šviesiai žalia ar pilkšva spalva. Išilgai vikšro nugaros ir šonų driekiasi smulkios, tamsesnės linijos bei išsidėstę nedideli, juodi karpuoti gumburėliai, iš kurių auga reti šereliai. Vikšrų galvos kapsulė ir prieškrūtinėlės skydelis yra kieti, gelsvai rudi arba išmarginti tamsiomis dėmėmis.

     Šis naktinis drugys yra tipiškas pakrančių zonų gyventojas. Dažniausiai aptinkamas ant kalkingų ar kreidinių klinčių atodangų bei molingų skardžių. Aptinkamas sausose, saulėtose karbonatinio dirvožemio klintinėse kalvų papėdėse ir pievose. Krūmynuose ir pamiškėse, kur mitybinis augalas Rubia peregrina auga tankiuose pakrantės krūmokšniuose. Suaugėliai aktyviai skraido nuo gegužės iki spalio mėnesio (kartais iki lapkričio pradžios). Šiltesnio klimato zonose išsivysto dvi generacijos per metus. Drugiai skraido naktį, juos vilioja dirbtinės šviesos šaltiniai (pvz., šviesos gaudyklės). Dieną jie praleidžia pasislėpę tankioje augalijoje. Vikšrai yra monofagai arba siauri oligofagai. Pagrindinis maisto šaltinis – Rubia peregrina lapai. Vikšrai maitinasi apatinėje lapo pusėje, kur suformuoja apsauginį šilkinį voratinklį. Dienos metu jie dažnai nusileidžia žemyn ir slepiasi pačioje augalo šaknų ar stiebo pamatinėje dalyje. Pažeisti lapai išbąla, juose lieka būdingos šviesios dėmės („langeliai“), pagal kurias entomologai lengvai nustato šios rūšies buvimą buveinėje. Vikšrų generacijos vystosi skirtingu laiku – viena dalis vikšrų maitinasi vasarą (liepą–rugpjūtį), o kita dalis peržiemoja ir aktyviai maitinasi nuo rudens iki kitų metų gegužės, kol virsta lėliukėmis. 

     Ši rūšis yra europinė, daugiausia aptinkama žemyno vakarinėje ir pietinėje dalyse. Gausiai paplitusi Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje, Portugalijoje), Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje, Albanijoje bei Graikijoje. Drugys fiksuojamas daugelyje Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno salų, įskaitant Siciliją, Sardiniją, Maltą, Korsiką, taip pat Madeirą, Azorus ir Kanarų salas. Šiaurinė arealo riba driekiasi per Šveicariją, Vokietiją bei Britų salas.