Žoliniai ugniukai (Crambidae) yra itin didelė ir įvairi drugių (Lepidoptera) šeima, pasaulyje vienijanti daugiau nei 11 500 aprašytų rūšių. Šie drugiai anksčiau buvo laikomi ugniukų (Pyralidae) šeimos pošeimiu, tačiau dabar yra išskirti į atskirą šeimą. 

     Žoliniai ugniukai yra smulkūs arba vidutinio dydžio naktiniai drugiai, kurių kūnas yra lieknas, pailgas ir dažniausiai neplaukuotas. Šių vabzdžių galva pasižymi stambiomis sudėtinėmis akimis ir gerai išsivysčiusiomis, siūliškomis arba nežymiai šukiškomis antenomis. Burnos aparatą sudaro ilgas, ramybės būsenoje susuktas straublelis ir labai ryškūs, į priekį atsikišę apatinės lūpos čiuopikliai, suteikiantys galvai snukučio formą. Priekiniai sparnai yra palyginti ilgi, siauri, su aiškiais kampais, neretai gelsvų, rudų ar pilkšvų atspalvių, puikiai maskuojantys drugį aplinkoje. Užpakaliniai sparnai yra gerokai trumpesni, tačiau platūs, suapvalėjusiu išoriniu kraštu ir ramybės būsenoje paslepiami po priekiniais sparnais. Ilsėdamasis ant augalų stiebų, drugys sparnus glaudžia stogeliu arba tūtele aplink savo kūną. Krūtinėje esančios kojos yra ilgos ir plonos, o jų blauzdos turi būdingus ilgus spyglius. Unikalus šios šeimos morfologinis požymis yra pilvelyje esantis timpaninis klausos organas, turintis specialią jungiamąją struktūrą – praecinctorium. Šių drugių vikšrai turi verpstišką kūną su gerai matoma chitinizuota galvos kapsule ir yra pasidengę trumpais šereliais bei karpelėmis.Vikšrai turi tris poras tikrųjų krūtinės kojų ir penkias poras pilvelinių netikrųjų kojų su specialiais chitininiais kabliukais judėjimui.

     Dėl milžiniškos rūšių įvairovės šios šeimos atstovai yra paplitę beveik visose sausumos ekosistemose, išskyrus poliarinius regionus. Jų gyvenamosios vietos apima labai platų spektrą. Pievos ir ganyklos yra pati tipiškiausia nominalaus pošeimio (Crambinae) aplinka, kur gausu varpinių augalų. Šie drugiai gausiai apgyvendina kultūrinius laukus, kukurūzų bei javų pasėlius, vaismedžių sodus ir daržus. Dalis rūšių renkasi miško pakraščius, proskynas, drėgnus krūmynus ar parkų želdynus. Acentropinae pošeimio drugiai gyvena ežerų, upių ir tvenkinių pakrantėse, nes jų gyvenimo ciklas tiesiogiai susijęs su gėlu vandeniu. Dauguma žolinių ugniukų yra naktiniai arba prieblandos drugiai, kurie dieną tūno pasislėpę žolėje ir skrenda tik pabaidyti. Tačiau kai kurios spalvingos rūšys (pvz, Pyrausta) yra aktyvios ir šviesiuoju paros metu. Naktį skraidančius suaugėlius labai stipriai privilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai (šviesos gaudyklės) bei fermentuoti jaukai. Priklausomai nuo regiono klimato ir rūšies, per metus jie gali išvesti vieną, dvi arba kelias generacijas per metus. Dauguma šios šeimos vikšrų yra slaptai besimaitinantys. Jie audžia šilkinius vamzdelius bei tunelius dirvožemyje prie augalų šaknų arba slepiasi tarp suktų ar šilku sutrauktų augalo lapų. Dalis rūšių vikšrų graužia stiebus iš vidaus (pvz., Ostrinia nubilalis, Diatraea saccharalis) arba minuoja lapus, maitindamiesi augalo audiniais. Nors daugelis maitinasi varpiniais augalais ar samanomis, tarp jų yra siaurai specializuotų rūšių, mintančių tik tam tikrais magnolijainiais, paparčiais ar net spygliuočiais. Vandens ugniukų vikšrai turi specialias kvėpavimo struktūras (trachėjines žiaunas), leidžiančias jiems gyventi po vandeniu ir maitintis vandens augalais. 

     Žoliniai ugniukai yra paplitę visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia jų rūšių įvairovė aptinkama tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Lietuvoje šie drugiai yra sutinkami visoje šalyje.