Pavonija Pavonia strictiflora yra dedešvinių (Malvaceae) šeimos visžalis tropinis krūmas. Tai endeminis Brazilijos augalas.

     Pavonia strictiflora yra visžalis, stačiašakis, apie 1,5–2 metrų aukščio krūmas sumedėjusiu pagrindiniu stiebu. Augalo lapai yra pražanginiai, kotuoti, pailgai kiaušiniški, smailia viršūne, 12–20 cm ilgio. Lapalakščio kraštai yra smulkiai ir netaisyklingai pjūkliški arba dantiški, o paviršius – tamsiai žalias, su nežymiu gyslotumu. Šiai rūšiai būdinga kauliflorija, todėl žiedai formuojasi ne ant jaunų ūglių, o tiesiai ant senesnių, sumedėjusių šakų ar kamieno. Žiedai yra pavieniai arba susitelkę į negausias, glaustas pažastines kekes. Kiekvieną žiedą supa ryškiai raudoni, odiški, suaugę pažiedžiai, kurie sudaro taurėlapius primenantį potaurį. Tikroji taurėlapių taurelė yra vamzdiška, paslėpta po pažiedžiais, jos išorinis paviršius padengtas smulkiais plaukeliais. Vainiklapiai yra penki, jie lieka glaudžiai susiviję į vamzdelį, yra raudonos spalvos su baltomis arba gelsvomis viršūnėmis. Daugiausia dėmesio sulaukia pro vainiklapio viršūnę toli į išorę išsikišęs kuokelių vamzdelis, būdingas dedešvinių šeimai. Augalo vaisius yra sausasis trupavaisis, kuris subrendęs suskyla į penkis atskirus vienasėklius vaisiukus.

     Augalas auga žemutiniame tropinių miškų arde (pomškyje), kur jį nuolat dengia aukštų medžių laja. Jis yra prisitaikęs prie išsklaidytos šviesos ir dalinio pavėsio. Biotopui būdingas pakrančių lietaus miškų arba sezoniškai sausų tropikų klimatas, kur ištisus metus vyrauja didelė oro drėgmė ir aukšta temperatūra. Augalas auga organinėmis medžiagomis turtingame, puriame miško dirvožemyje, kuris pasižymi geru laidumu vandeniui, bet išlaiko pastovią drėgmę. Natūraliame biotope pagrindiniai jo apdulkintojai yra kolibriai. Kadangi tikrieji vainiklapiai beveik neatsiveria ir neskleidžia kvapo, paukščius iš tolo pritraukia ne žiedo aromatas, o ryškus pažiedžių kontrastas žalios miško lajos fone. Augalo žiedai yra abilyčiai – turi ir kuokelius, ir piesteles. Daugeliui pavonijų būdingas nesutampantis vyriškųjų ir moteriškųjų žiedo dalių subrendimo laikas, padedantis išvengti savidulkos. Sėklos sudygsta tik esant aukštai aplinkos temperatūrai (apie 22–24 °C) ir pastoviam substrato drėgnumui. Šoninių ūglių arba pavasarinių bei vasarinių auginų įšaknijimas yra pagrindinis būdas, leidžiantis augalui regeneruoti po mechaninių pažeidimų miške. Žiedų formavimasis ant kamieno (kauliflorija) pomškio augalams yra evoliucinis laimėjimas, leidžiantis žemiems krūmams kelti savo žiedus ten, kur skraidantiems apdulkintojams lengviau juos pastebėti ir pasiekti, neprisirišant prie tankios viršutinių šakų lapijos. Kadangi augalas evoliucionavo po tankia miško laja, jo lapų epidermis pritaikytas efektyviai gaudyti silpną, išsklaidytą šviesą. Augalas neturi stiprių mechanizmų, saugančių nuo sausrų, todėl vandens garinimas per lapus vyksta intensyviai – dėl to biologiniam išlikimui būtina nuolatinė aplinkos oro drėgmė.

      Augalas yra kilęs iš Brazilijos šiaurės rytų ir pietryčių regionų. Pagrindinės natūralios populiacijos yra užregistruotos Bahijos (Bahia) ir San Paulo (São Paulo) valstijose.