Pietinis dirvinukas (Peridroma saucia) yra pelėdgalvinių (Noctuidae) šeimos drugys. 

     Suaugę šios rūšies drugiai yra palyginti dideli, o jų išskleistų sparnų plotis siekia nuo 43 iki 56 milimetrų. Priekiniai drugių sparnai pasižymi didele spalvų įvairove – jie būna margi, rusvi, tamsiai rudi arba su pastebimu rausvu atspalviu. Ant priekinio sparno briaunos išsidėsčiusios septynios trumpos juodos žymės, o sparno centre aiškiai matomos apskritos bei inksto formos dėmės. Užpakaliniai sparnai yra pusiau permatomi, šviesiai pilki arba balti su tamsesnėmis gyslomis ir turi išskirtinį, perlamutrinį blizgesį. Drugio galva ir krūtinė spalviškai sutampa su priekiniais sparnais ir yra padengti tankiais žvyneliais, o pilvelis išsiskiria šviesesniu rudu atspalviu. Jauni vikšrai pradžioje yra nedideli, tačiau pilnai užaugę pasiekia maždaug 40–50 milimetrų ilgį. Suaugusių lervų kūno spalva varijuoja nuo šviesiai pilkos iki vienspalvės rudos ar pilkšvai juodos. Išskirtinis vikšro morfologinis bruožas yra keturių–septynių šviesiai geltonų arba balkšvų rombo formos dėmių eilė, išsidėsčiusi tiesiai išilgai nugaros vidurio. Be to, ant paskutinio vikšro pilvelio segmento nugarinės dalies galima pastebėti aiškią juodą žymę, primenančią „W“ raidę. 

     Ši naktinių drugių rūšis yra ekologiškai itin lanksti, todėl sėkmingai prisitaiko prie pačių įvairiausių sausumos aplinkų. Natūraliomis sąlygomis šie vabzdžiai dažniausiai apgyvendina sausus bei šiltus kraštovaizdžius, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono krūmynus ar dykvietes. Vis dėlto jie labai dažnai aptinkami ir žmogaus pakeistose antropogeninėse teritorijose, tokiose kaip ekstensyvūs žemės ūkio naudmenų plotai bei ruderaliniai sklypai. Didelės vikšrų koncentracijos nuolat fiksuojamos kultūriniuose laukuose, namų soduose, uogynuose bei pramoniniuose šiltnamiuose, kur gausu maistinių augalų. Atviras, augalais visiškai nepadengtas dirvožemis yra kritiškai svarbus šio biotopo komponentas, nes jame vikšrai slepiasi dienos metu ir vėliau virsta lėliukėmis. Kadangi ši rūšis yra tikras migrantas, jos suaugėliai gali laikinai apsistoti net ir drėgnose buveinėse bei miškingose vietovėse. Dėl nesugebėjimo ištverti stiprių šalčių, nuolatiniam rūšies išlikimui tinka tik šilto bei subtropinio klimato zonos, o šiauriniuose regionuose jie pasirodo tik vasaros sezonu. Kur šie drugiai gyvena nuolat, suaugėliai skraido beveik ištisus metus (dažniausiai fiksuojamos 3–5 persidengiančios generacijos nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudenio). Vidurio ir Šiaurės Europoje (įskaitant Baltijos šalis) šis drugys yra migrantas iš pietinių kraštų, intensyviausias skraidymo laikas prasideda nuo vasaros vidurio ir tęsiasi iki rudenio vidurio (liepos – spalio mėnesiais). Didžiausias skraidymo aktyvumo pikas Europoje dažniausiai fiksuojamas rugsėjo ir spalio mėnesiais. Suaugę drugiai yra aktyvūs tik naktį. Jų skraidymas prasideda visiškai sutemus ir tęsiasi iki pirmųjų aušros spindulių. Norėdamos pritraukti patinus poravimuisi, suaugusios patelės tamsoje į aplinką išskiria specifinius lytinius feromonus. Patelės demonstruoja didelį vaisingumą ir naktimis deda kiaušinėlius didelėmis 200–500 vienetų grupėmis ant apatinės augalų lapų pusės. Esant palankiai temperatūrai, vikšrai iš kiaušinėlių išsirita maždaug po 4–7 dienų ir iškart pradeda intensyviai maitintis. Vikšrai praeina šešias vystymosi stadijas, o bendras vikšro fazės maitinimosi laikotarpis tęsiasi nuo 4 iki 6 savaičių. Dieną vikšrai praleidžia susisukę į „C“ raidės formą ir slepiausi viršutiniame dirvos sluoksnyje, o aktyvūs tampa tik sutemus. Skirtingai nuo daugelio kitų dirvinukų, šios rūšies vikšrai geba lengvai laipioti augalų stiebais aukštyn, kad pasiektų minkštus pumpurus, žiedus bei vaisius. Pasiekęs brandą, vikšras sulenda giliau į žemę, kur iš dirvožemio dalelių suformuoja specialią kamerą ir virsta lėliuke. Lėliukės fazė dirvoje trunka apie dvi–tris savaites, po kurių į paviršių išropoja ir išsiskleidžia suaugę drugiai. Pilnas šio vabzdžio vystymosi ciklas nuo kiaušinėlio iki suaugėlio šiltuoju periodu paprastai trunka nuo 35 iki 62 dienų. Vikšrai yra polifagai.

     Tai kosmopolitinė rūšis, aptinkama beveik visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą. Ji yra plačiai išplitusi visoje Šiaurės, Centrinėje bei Pietų Amerikoje, taip pat didelėje Europos dalyje, Šiaurės Afrikoje ir Azijos regionuose. Drugiai pavasarį ir vasarą nuskrenda tūkstančius kilometrų į šiaurinius regionus, pasiekdami net Skandinaviją ar Kanadą. Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse ši rūšis nėra vietinė – čia ji aptinkama tik kaip atsitiktinai vasaros pabaigoje ar rudenį atklystantis migrantas.