Tikrieji daiginiai uodeliai (Sciara) yra uodinių dvisparnių (Nematocera) pobūrio, tipinė ir viena geriausiai žinomų daiginių uodelių (Sciaridae) šeimos genčių. Šios genties atstovai yra dažnai identifikuojami eoceno epochą siekiančiame Baltijos gintare, o tai rodo, kad gentis evoliucionuoja jau dešimtis milijonų metų.

     Šios genties suaugėliai pasižymi smulkiu, trapiu, tamsios spalvos kūnu ir ilgomis, grakščiomis kojomis. Kūno ilgis varijuoja nuo 2 iki 5 milimetrų, o pats kūnas tamsiai pilkas, rudas arba visiškai juodas. Galva yra maža ir apvali, joje aiškiai išsiskiria didelės facetinės akys, viršugalvyje susijungiančios į platų ir gerai matomą akių tiltelį. Virš antenų pamatų esančiame kaktos plote yra išsidėsčiusios trys paprastosios akelės (ocelli), kurios sudaro taisyklingą trikampį. Antenos yra ilgos, siūliškos, susidedančios iš dviejų pamatinių segmentų (stiebelio ir bazeolės) bei 14 pailgų, plaukuotų flagelės narių. Burnos aparatas yra trumpas ir minkštas, pritaikytas tik skystam maistui laižyti, o mandibulės suaugėlių stadijoje yra visiškai išnykusios. Vidukrūtinis (mesothorax) yra stipriai išgaubtas, kupolo formos, stambus ir turi specifinį šerelių išsidėstymo raštą ant nugarėlės. Sparnai yra platūs, skaidrūs arba dūminio atspalvio, o jų gyslotumui būdinga toli sparno viršūnėje besibaigianti radialinė gysla (R₁). Papildomas sparnų bruožas yra ilga medialinė šakutė (M₁+M₂), kuri prasideda arti sparno pamato ir eina lygiagrečiai užpakaliniam kraštui. Kojos yra plonos ir išskirtinai ilgos, pasibaigiančios penkianarėmis letenomis, kurios turi smulkius nagelius ir trumpus blauzdų spyglius. Pilvelis yra cilindriškas, sudarytas iš 9 segmentų, o patinų pilvelio gale yra stambus, sudėtingos sandaros kopuliacijos aparatas – hipopigijus. 

     Sengirės ir brandūs miškai yra pagrindinė jų buveinė, kurioje gausu storo humuso sluoksnio, pūvančių lapų ir vėjovartų. Lervos apgyvendina pūvančius kelmus, rąstus bei drėgną trūnėsių sluoksnį po minkštųjų lapuočių (drebulinių, uosinių) žieve. Aptinkami ten, kur intensyviai vystosi makrogrybų micelis, ypač pavėsingose, drėgnose upelių pakrantėse ir miško grioviuose. Lervos yra tipiški micetofagai ir saprofagai – jos graužia grybų hifus, skaido yrančią medieną, miško paklotę ir padeda formuotis humusui. Suaugę uodeliai nesimaitina kietu maistu, gyvena vos kelias dienas, prastai skraido ir didžiąją laiko dalį praleidžia bėgiodami drėgnu substratu. Kai kurių rūšių (pvz., Sciara militaris) lervos prieš lėliukės stadiją demonstruoja unikalų elgesį – susijungia į tūkstantines, gleivėtas, kelis metrus besitęsiančias judančias juostas. Šis reiškinys padeda joms apsisaugoti nuo iš džiūvimo bei plėšrūnų ieškant optimalios vietos virsmui lėliuke. 

     Gentis yra kosmopolitinė, aptinkama Holarktinėje (Europoje, Šiaurės Azijoje, Šiaurės Amerikoje), Neotropinėje ir Indomalajinėje zoogeografinėse srityse. Dauguma rūšių yra prisitaikiusios prie vėsaus ir drėgno klimato, todėl jos itin gausios Šiaurės ir Vidurio Europos bei taigos miškų ekosistemose.