Stambiažiedis karklavijas (Solanum laxum) yra bulvinių (Solanaceae) šeimos augalas. Dėl savo dekoratyvumo ir ilgo žydėjimo yra labai populiarūs visame pasaulyje, auginami kambariuose ir gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai. 

     Tai lankstus, grakštus krūmokšnis, kurio ilgos šakos gražiai svyra žemyn arba vyniojasi aukštyn aplink atramas. Augalas pasižymi blizgiais, tamsiai žaliais lapais ir gausiomis žvaigždės formos žiedų kekėmis. Žiedai dažniausiai būna sniego baltumo arba su švelniu melsvu atspalviu, o jų centre ryškėja geltoni kuokeliai. Kai kurios veislės skleidžia lengvą, malonų aromatą. Solanum laxum suformuoja kuokštinę, tankią ir stiprią šaknų sistemą, kuri augalui leidžia greitai pasisavinti drėgmę bei maisto medžiagas iš dirvožemio. Rudenį po žydėjimo subręsta sultingas vaisius – tamsiai mėlyna arba juoda, rutuliška, daugiasėklė uoga, kurios viduje slepiasi plokščios sėklos. 

     Savo gimtinėje šis vijoklis dažniausiai aptinkamas Atlanto vandenyno pakrantės lietaus miškuose, araukarijų miškuose ir šviesiose pamiškėse. Jis auga nuo jūros lygio iki maždaug 500 metrų aukščio virš jūros lygio kalvų. Natūraliam biotopui būdingas drėgnas, šiltas subtropinis klimatas, derlingi, humusingi, tačiau neužmirkstantys dirvožemiai bei dalinis arba pilnas saulės apšvietimas. Tai daugiametis, pusiau amžinai žaliuojantis arba visžalis medėjantis vijoklis. Natūraliame klimate lapus išlaiko ištisus metus, o vėsesnio klimato zonose (pavyzdžiui, Vidurio Europoje rudenį) dalis lapų gali nukristi arba apšalti. Augalo žiedus apdulkina vabzdžiai arba paukščiai (pavyzdžiui, kolibriai gimtinėje), privilioti saldaus žiedų aromato. Uogas lesa paukščiai – jie yra pagrindiniai sėklų platintojai gamtoje. Augalas lengvai dauginasi atžalomis arba šakomis, kurios, prisilietusios prie drėgnos žemės, sugeba greitai išleisti pridėtines šaknis. Kaip biologinė apsaugos priemonė prieš augalėdžius gyvūnus, visuose augalo audiniuose, ypač neprinokusiose uogose, kaupiasi toksiški alkaloidai (solaninas ir kiti). Tai apsaugo augalą nuo stambių žinduolių nugraužimo. Augalas turi stiprią imuninę sistemą, tačiau kultūrinėse augavietėse biologiniai kenkėjai, tokie kaip amarai ar voratinklinės erkės, kartais gali pažeisti jaunus ūglius.

     Solanum laxum yra kilęs iš Pietų Amerikos subtropikų zonos. Natūralus jo paplitimo arealas apima Pietryčių ir Pietų Braziliją, šiaurės rytų Argentiną, Paragvajų bei Urugvajų. Dėl savo gajumo augalas buvo introdukuotas ir sėkmingai natūralizavosi kituose žemynuose (Azorų, Kanarų salose, vietomis Australijoje, Naujojoje Zelandijoje). Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Australijos Naujajame Pietų Velse, jis dėl agresyvaus plitimo netgi laikomas piktžole ar aplinkai grėsmę keliančiu augalu.