Bulviečiai (Solanales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės astražiedžių (Asteridae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso ekonomiškai itin svarbios kultūros, pavyzdžiui, bulvės, pomidorai, baklažanai ir saldžiosios bulvės. Šią eilę sudaro penkios augalų šeimos, apimančios apie 165 gentis ir daugiau nei 4 080 rūšių, paplitusių visame pasaulyje. 

     Bulviečių eilės augalai būna vienametės arba daugiametės žolės, krūmai, lianos, o atogrąžose – ir nedideli medžiai. Šių augalų požeminę dalį sudaro liemeninės arba kuokštinės šaknys, o kai kurios rūšys suformuoja po žeme augančias palaipas ir stiebagumbius. Antžeminiai stiebai dažniausiai yra statūs, briaunoti, gausiai šakoti bei neretai apaugę paprastaisiais arba liaukiniais plaukeliais. Lapai ant stiebų išsidėsto pražangiai, neturi prielapių ir gali būti ištisiniai, skiautėti arba pertrauktinai plunksniški. Dvilyčiai žiedai dažniausiai yra taisyklingieji, sutelkti į viršūninius žiedynus – kekes, skydelius arba suktukus. Taurelę sudaro penki suaugę arba dalinai suaugę taurėlapiai, kurie po žydėjimo kartais lieka prie vaisiaus ir padidėja. Vainikėlis yra suaugęs iš penkių vainiklapių, todėl įgyja būdingą ratuko, vamzdelio, varpelio ar piltuvėlio formą. Kuokelyną sudaro penki prie vainikėlio vamzdelio prisitvirtinę kuokeliai, kurių dulkinės dažnai susiglaudžia į kūgį aplink liemenėlį. Piestelyną suformuoja viena viršutinė mezginė, sudaryta iš dviejų suaugusių vaislapių, su ilgu liemenėliu ir dviskiltene purka. Subrandintas vaisius yra daugiasėklė uoga arba sausoji dėžutė, kurios viduje slepiasi gausios sėklos su krakmolingu endospermu. 

     Šios eilės augalai natūralioje gamtoje užima labai įvairias ekologines nišas. Atogrąžų miškai ir krūmynai yra pats turtingiausias bulviečių biotopas (ypač Pietų ir Centrinėje Amerikoje). Čia veši daugiamečiai krūmai, medžiai bei medėjančios lianos (vijokliai), kurios stiebiasi šviesos link. Daugelis bulvinių (Solanaceae) šeimos atstovų yra prisitaikę prie sauso biotopo. Jie auga smėlingose, uolingose vietose, kur suformuoja gilius šakniastiebius arba gumbus drėgmei kaupti. Dirbamuose laukuose, daržuose, pakelėse ir dykvietėse puikiai klesti vienametės kultūros (bulvės, pomidorai) bei įvairios piktžolės (pavyzdžiui, juodoji kiauliauogė ar dygliuotoji durnaropė). Viena svarbiausių šios eilės biologinių savybių – antrinių metabolitų (alkaloidų) sintezė. Augalai gamina solaniną, nikotiną, atropiną ar skopolaminą. Biologinė šių medžiagų paskirtis yra gynybinė – apsaugoti augalą nuo žolėdžių gyvūnų, vabzdžių kenkėjų bei grybelinių infekcijų. Dauguma bulviečių apdulkina vabzdžiai. Jų žiedai evoliuciškai prisitaikę pritraukti kamanes ir bites. Pavyzdžiui, pomidorų ir bulvių dulkinės atsiveria tik per specialias poras viršūnėlėse, todėl vabzdys turi sukelti stiprią vibraciją, kad išbyrėtų žiedadulkės. Augalų, subrandinančių uogas (pomidorai, kiauliauogės), vaisius suėda paukščiai ar žinduoliai, o sėklos išplatinamos su jų išmatomis. Rūšys, subrandinančios sausąsias dėžutes (durnaropės, tabakas), sėklas išbarsto mechaniškai, padedant vėjui. Daugelio rūšių biologijai būdingas gebėjimas efektyviai plisti ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviniu būdu – per požeminius stiebagumbius, šakniastiebius ar prigulančias ir įsišaknijančias palaipas. 

     Bulviečių eilėso augalai yra paplitę visame pasaulyje (išskyrus Antarktidą), tačiau jų rūšių tankumas ir įvairovė skirtinguose regionuose pasiskirsto labai netolygiai. Didžiausia šio būrio biologinė įvairovė yra sutelkta Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šis regionas (ypač Andų kalnų šlaitai) laikomas pirminiu bulvinių (Solanaceae) šeimos kilmės centru, iš kurio vėliau kilo tokie augalai kaip laukinės bulvės ir pomidorai. Kai kurie augalai natūraliai paplitę Australijoje bei tropinėje ir subtropinėje Afrikoje. Dėl itin didelės ekonominės vertės žmogus išplatino bulviečius po visus žemynus. Šiandien tokios kultūros kaip bulvės sėkmingai auginamos net ir vėsaus klimato zonose Tolimojoje Šiaurėje.