Raukšliniai (Sparassidaceae) yra kempiniečių (Polyporales) eilės, papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus grybų šeima. Ją 1910 m. aprašė vokiečių botanikas Wilhelm Herter. Priklausomai nuo klasifikacijos šaltinio, šeimai priskiriama apie 10 rūšių.

     Raukšlinių šeimos grybų vienmečiai vaisiakūniai yra išskirtinai stambūs, makroskopiniai, gausiai šakoti ir pasiekia nuo 10 iki 40 cm skersmenį. Visas vaisiakūnis savo forma yra rutuliškas arba pusrutuliškas, vizualiai primenantis garbanotą žiedinio kopūsto galvą. Pagrindinį kūną sudaro tankios, plokščios, lanksčios ir labai banguotos, lakštus primenančios šakos bei skiautelių rezginiai. Himenoforas, kuris atlieka sporas vedančio sluoksnio funkciją, yra lygus ir išsidėstęs ant abiejų šių suplokštėjusių skiautelių pusių paviršiaus. Vaisingasis ląstelių sluoksnis, vadinamas himeniu, subrandina mikroskopines reprodukcines ląsteles – sporas. Pačios sporos pagal savo formą yra rutuliškos arba plačiai elipsiškos, lygios, bespalvės arba gelsvos, o jų viduje matomi šviesą laužiantys riebaliniai lašeliai. Grybo trama pasižymi vaško ar tampria konsistencija, yra baltos arba gelsvos spalvos ir turi specifinį, malonų riešutų kvapą. Vaisiakūnio pagrinde esantis kotas yra labai trumpas, storas, giliai paniręs į substratą ir tiesiogiai jungiasi su požemine vegetatyvine grybiena (miceliu). Bręstant vaisiakūniui, pradinė balsva ar gelsva audinių pigmentacija kinta – senesnių egzempliorių skiautelių kraštai paruduoja, o pati trama tampa kietesnė, plaušinga bei trapi. 

     Šie grybai yra tipiški miško paklotės ir medienos organizmai. Dažniausiai aptinkami senuose, brandžiuose spygliuočių miškuosei (ypač šiluose ir tamsiuose spygliuočių miškuose), kur auga šimtametės pušys ar eglės. Kai kurios rūšys (pvz., Sparassis spathulata) adaptavosi plačialapių ir mišriuose miškuose, kur auga seni ąžuolai bei bukai. Vaisiakūniai išauga tiesiogiai prie gyvų medžių kamienų pamato, ant stambių, paviršinių šaknų arba ant neseniai nupjautų, dar nesutrūnijusių spygliuočių kelmų. Biologiškai šie grybai funkcionuoja kaip silpni parazitai (biotrofai) ir saprotrofai (skaidytojai). Per šaknis ar kamieno pažeidimus prasiskverbęs micelis pradeda ardyti gyvą medieną. Medžiui žuvus arba jį nupjovus, grybas tęsia gyvenimą kaip saprotrofas, maitindamasis likusiu kelmu ir šaknimis. Raukšliniai sukelia rudąjį medienos puvinį. Grybiena išskiria fermentus, kurie skaido medienos celiuliozę ir hemiceliuliozę, tačiau palieka ligniną. Dėl to medžio šerdis tampa trapi, suskilinėja kubeliais ir įgauna tamsiai rudą spalvą. Ilgainiui pažeistas medis praranda mechaninį stabilumą ir gali nulūžti per stipresnę vėtrą. Vegetatyvinė grybiena dešimtmečius gali plisti po žeme, o rudenį (rugpjūčio–spalio mėnesiais), esant tinkamai drėgmei ir temperatūrai, suformuoja masę virš žemės iškylančių vaisiakūnių. Ant banguotų skiautelių himenio subręsta milijonai sporų, kurias vėjas išnešioja ir užkrečia kitus mechaniškai pažeistus medžius. 

     Raukšliniai grybai natūraliai aptinkami Holarktikoje. Šeimos atstovai plačiai paplitę visoje Europoje – nuo Didžiosios Britanijos ir Airijos iki Vidurio, Rytų bei Skandinavijos šalių. Čia dominuoja klasikinė rūšis – kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa), o Europos lapuočių miškuose itin retai pasitaiko Sparassis brevipes, kuris senesnėje literatūroje dėl didelio išorinio panašumo buvo klaidingai tapatrinamas su Šiaurės Amerikoje augančia rūšimi Sparassis spathulata. Šiaurės Amerikoje šeimos įvairovė yra didžiausia, o rūšys genetiškai skiriasi priklausomai nuo regiono. Šiaurės Amerikos rytuose (į rytus nuo Didžiųjų lygumų) paplitusios Sparassis americana ir Sparassis spathulata, o Ramiojo vandenyno pakrantės šiaurės vakaruose ir spygliuočių miškuose auga milžiniški Sparassis radicata vaisiakūniai. Šeimos grybai aptinkami vidutinių platumų Azijos miškuose, ypač Tolimuosiuose Rytuose – Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Kinijoje. Čia auga vietinės rūšys, pvz., Sparassis latifolia bei Sparassis minoensis.