Kopūstgalvis raukšlius (Sparassis crispa) yra kempiniečių (Polyporales) eilės,  raukšlinių (Sparassidaceae) šeimos grybų rūšis. Šis grybas yra valgomas ir laikomas puikiu delikatesu. Jis pasižymi maloniu riešutų skoniu bei specifiniu, šiek tiek sakus primenančiu aromatu. Vartojami tik jauni, šviesūs vaisiakūniai, nes senstantys grybai sukietėja ir įgauna kartoką skonį. Ilgą laiką, nuo 1991 iki 2019 metų, buvo oficialiai įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jam buvo suteikta 3(R) apsaugos kategorija, kuri reiškia, kad tai yra reta rūšis.

     Kopūstgalvio raukšliaus vaisiakūniai yra išskirtinai stambūs, gausiai šakoti, pusrutulio formos ir pasiekia nuo 10 iki 35 cm skersmenį. Pagrindinę vaisiakūnio masę sudaro tankios, plokščios, lanksčios ir bangas primenančios šakos bei skiautelių rezginiai. Lygiu paviršiumi pasižymintis himenoforas yra išsidėstęs abiejose šių suplokštėjusių skiautelių pusėse.Vaisingasis ląstelių sluoksnis, moksliškai vadinamas himeniu, tiesiogiai subrandina mikroskopines reprodukcines ląsteles – sporas. Šios sporos yra rutuliškos arba plačiai elipsiškos, lygios, bespalvės, o jų viduje išsiskiria šviesą laužiantys riebaliniai lašeliai. Nuo subrendusių bazidžių atitrūkusios sporos kartu sudaro baltos arba gelsvos spalvos sporų miltelius. Grybo trama pasižymi vaško ar tampria konsistencija, yra baltos arba šviesiai gelsvos spalvos ir turi specifinį, riešutus primenantį kvapą. Vaisiakūnio pagrinde esantis kotas yra labai trumpas, storas, giliai paniręs į medienos substratą ir tiesiogiai jungiasi su vegetatyviniu miceliu. Bręstant audiniams, pradinė šviesi pigmentacija kinta – senesnių egzempliorių skiautelių kraštai paruduoja, o pati trama sukietėja ir tampa trapi. 

     Pagrindinis šių grybų biotopas – seni, natūralūs, mažai ūkiškai pažeisti spygliuočių miškai. Dažniausiai jie aptinkami brandžiuose, šimtamečiuose pušynuose bei mišriuose miškuose su spygliuočių priemaiša. Vaisiakūniai išauga tiesiogiai ant žemės, tačiau visada prie pat gyvų medžių kamienų pamato, ant stambių, paviršinių šaknų arba ant neseniai nupjautų, dar nesutrūnijusių spygliuočių kelmų. Dažniausias simbiotinis arba parazitinis šeimininkas Europoje yra paprastoji pušis (Pinus sylvestris), rečiau – eglės (Picea), maumedžiai (Larix) ar kėniai. Šie grybai veikia kaip silpni parazitai ir skaidytojai. Micelis per šaknų sistemą ar žievės pažeidimus prasiskverbia į medžio vidų, o šeimininkui žuvus, grybas ilgus metus tęsia gyvenimą maitindamasis kelmo mediena kaip saprotrofas. oveikis medienai: Kopūstgalvis raukšlius sukelia rudąjį šerdinį medienos puvinį. Jo fermentai ardo celiuliozę ir hemiceliuliozę, tačiau neliečia lignino. Dėl to pažeista mediena praranda elastingumą, suskeldėja kubeliais, tampa trapi ir ruda, o gyvi medžiai ilgainiui gali nulūžti ties pagrindu. Jo biologija unikali tuo, kad jis turi labai stiprią vidinę cheminę gynybą. Šių vaisiakūniuose ir micelyje gausu beta-gliukanų (ypač sparano) bei specifinio antibiotiko sparasolio. Šios medžiagos pasižymi stipriu priešgrybeliniu ir antibakteriniu poveikiu, saugančiu patį raukšlių nuo kitų agresyvių skaidytojų (pvz., kelmučių) konkurencijos. Vegetatyvinis micelis dešimtmečiais auga po žeme. Esant palankioms sąlygoms (dažniausiai nuo rugpjūčio iki spalio pabaigos), subrandinami makroskopiniai vaisiakūniai, kurių lygus himenis ore išsklaido milijonus sporų, skirtų naujų substratų kolonizacijai.  

     Kopūstgalvis raukšlius yra tipinė Europos rūšis. Čia jis plačiai aptinkamas visose vidutinių platumų ir šiaurinėse šalyse: Skandinavijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Baltijos šalyse bei Italijos kalnuotose vietovėse. Rūšis fiksuojama ir vidutinių platumų Azijos miškų zonose: Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje bei Nepalo kalnų miškuose. Tolimuosiuose Rytuose šis grybas yra ne tik renkamas laukinėje gamtoje, bet ir masiškai kultivuojamas (auginamas dirbtiniu būdu ant pjuvenų) dėl maistinių bei medicininių savybių.