Stepinis dykrinukas (Spodoptera exigua) yra pelėdgalvinių (Noctuidae) šeimos drugys. Tai kenkėjas, jo vikšrai daro didžiulę žalą žemės ūkiui. 

     Šios rūšies drugiai yra vidutinio dydžio, o jų išskleistų sparnų plotis siekia nuo 25 iki 32 milimetrų. Priekiniai drugio sparnai yra siauri, margi, pilkai rusvu fone išsiskiriančiu raštu, kurį sudaro netaisyklingos skersinės juostos. Centrinėje priekinių sparnų dalyje ryškiai matoma nedidelė, apskrita, šviesiai geltonos arba oranžinės spalvos inksto formos dėmė. Šalia šios šviesios dėmės dažnai pastebimas tamsesnis, rusvas arba juodas taškelių ir brūkšnelių raštas. Išilgai išorinio priekinių sparnų krašto driekiasi siaura, banguota, šviesiai pilka linija su smulkiais juodais taškeliais. Užpakaliniai sparnai pastebimai skiriasi – jie yra platūs, pusiau skaidrūs, baltos arba šviesiai pilkos spalvos su tamsesniais kraštais. Vienintelis ryškesnis užpakalinių sparnų akcentas yra plona, tamsiai ruda juostelė ir išryškėjusios gyslos palei patį sparno kraštą. Patinų ir patelių kūno ilgis yra panašus ir paprastai svyruoja tarp 10 ir 14 milimetrų. Vizualiai suaugę patinai ir patelės yra labai panašūs, tačiau patelės išsiskiria smulkiais baltais žvyneliais pilvelio gale. Subrendę šios rūšies vikšrai yra stambūs ir pasiekia maždaug 25–30 milimetrų ilgį. Jų kūno spalva yra labai kintanti, todėl gamtoje galima aptikti tiek šviesiai žalių, tiek gelsvai rudų ar beveik juodų individų. Vikšrų oda yra visiškai lygi, be jokių plaukelių ar spyglių, todėl jie atrodo švelnūs. Išilgai viso kūno šonų driekiasi ryškios, plačios, geltonos arba baltos juostos, o virš jų pastebimi tamsūs brūkšneliai. Viršutinėje kūno dalyje, tiesiai virš antrosios poros krūtinės kojų, dažniausiai matoma maža, bet aiški juoda dėmelė. 

     Natūraliomis sąlygomis šis drugys dažniausiai apgyvendina sausas ir šiltas vietoves, tokias kaip pusdykumės, smėlynų kopos ar uolėti šlaitai. Dėl savo prisitaikymo jis lengvai plinta į antropogeninį kraštovaizdį, todėl yra gausiai aptinkamas žemės ūkio naudmenose ir gyvenvietėse. Šio kenkėjo vikšrai aktyviai apgyvendina įvairių kultūrinių augalų pasėlius, įskaitant daržovių, javų bei medvilnės laukus. Kadangi rūšis neturi žiemos miego (diapauzės) mechanizmo, natūralioje aplinkoje ji sėkmingai žiemoja tik tropinio ir subtropinio klimato regionuose. Atšiauraus klimato zonose šio vabzdžio idealiu biotopu tampa šildomi šiltnamiai, kuriuose jie gali daugintis ištisus metus. Dėl puikių migracinių savybių suaugėliai vasarą išskrenda iš savo nuolatinių buveinių ir laikinai apgyvendina vidutinių platumų pievas bei miškus. Šie drugiai yra aktyvūs naktį, kuomet ieško maisto, poruojasi ir deda kiaušinėlius ant mitybinių augalų. Patelės kiaušinėlius deda grupėmis apatinėje lapų pusėje ir uždengia juos apsauginiais savo pilvelio žvyneliais. Vystymosi greitis tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl karštą vasarą kiaušinėliai išsirita vos per kelias dienas. Vos išsiritę jauni vikšrai gyvena bendruomeniškai ir kartu skeletuoja lapus, palikdami tik jų gyslas.Augdami vikšrai išsisklaido po visą augalą ir pradeda graužti ne tik lapus, bet ir pumpurus, žiedus bei vaisius. Vikšro stadija paprastai trunka nuo dviejų iki trijų savaičių, per kurias vabzdys neriasi penkis kartus. Prieš pavirsdami lėliuke, subrendę vikšrai nusileidžia ant žemės ir negiliai dirvoje suformuoja trapų kokoną. Lėliukės stadija dirvožemyje trunka apie savaitę, o vėliau iš jos išskrenda naujos kartos suaugęs drugys. Šiltuose regionuose per vienus metus gali pasikeisti net daugiau nei dešimt šio kenkėjo kartų. 

     Šis drugys yra kilęs iš Pietų ir Pietryčių Azijos. Dėl intensyvios tarptautinės prekybos ir puikių skraidymo savybių dabar jis aptinkamas daugiau nei 100 pasaulio šalių. Gausiausios populiacijos gyvena tropinio ir subtropinio klimato juostose, ypač Azijoje, Afrikoje bei pietinėse JAV valstijose. Europoje šis vabzdys nuolat gyvena ir sėkmingai žiemoja tik šiltojoje Viduržemio jūros zonoje. Suaugę drugiai yra puikūs skrajūnai, galintys nuskristi tūkstančius kilometrų. Todėl šiltuoju metų laiku jie kaip migrantai pasiekia Šiaurės ir Vidurio Europą, įskaitant Skandinaviją bei Baltijos šalis. Lietuvoje šie drugiai pasirodo tik vasarą ir žiemoti lauko sąlygomis pas mus negali dėl per žemos temperatūros. Tačiau jie gali įsitvirtinti ir ištisus metus daugintis šildomuose pramoniniuose šiltnamiuose.