Tikrosios kandys (Tineidae) yra mažųjų drugių (Lepidoptera) šeima, kuriai priklauso daugiau nei 3 000 rūšių visame pasaulyje. Šie vabzdžiai yra plačiai žinomi dėl specifinio lervų gyvenimo būdo ir gebėjimo maitintis ne gyvais augalais, o sausa organika.

     Tineidae šeimos drugių galva yra tankiai apaugusi ilgais, pasišiaušusiais, plaukelio formos žvyneliais, kurie primena savotišką skiauterę. Jų burnos aparatas yra redukuotas, nes suaugėliai neminta, todėl straubliukas yra trumpas, suaugęs iš trumpų apatinių žandų puselių arba visiškai neišsivystęs. Viršugalvyje išsidėstę siūliškos arba šeriškos antenos dažniausiai yra trumpesnės už priekinius sparnus ir patinėlių gali būti nežymiai blakstienotos. Apatinės lūpos čiuopikliai yra stambūs, aiškiai išlenkti į viršų, o jų išorinis paviršius paprastai yra apaugęs standžiais šereliais. Priekiniai sparnai yra pailgi, lancetiški arba ovalūs, o užpakaliniai sparnai – siauresni, su labai ilgais, puriais plaukelių kutais palei vidinį kraštą. Sparnų gyslotumas yra primityvus, su atviru centriniu laukeliu, o radialinės gyslos išsidėsčiusios atskirai arba iš dalies suaugusios prie pagrindo. Drugių kojos yra ilgos ir plonos, o jų blauzdos turi gerai matomus pentinus, kurie padeda vabzdžiui greitai bėgioti paviršiais. Šeimos vikšrai yra kirmėliškos formos, turi kietą, sklerotizuotą galvos kapsulę ir gerai išvystytą graužiamąjį burnos aparatą. Daugelio rūšių lervos aplink save sukuria nešiojamąjį vamzdelį arba gūžtą iš šilko, smėlio kruopelių, ekskrementų bei maisto likučių. Patinėlių genitalinis aparatas pasižymi sudėtinga unkaus ir valvų struktūra, o patelių kiaušdėtis yra ilgas ir teleskopinis, pritaikytas kiaušinėliams įterpti į plyšius. 

     Tineidae šeimos rūšys pasižymi didele ekologine įvairove ir aptinkamos labai specifinėse nišose. Daugelis laukinių rūšių, pvz., kempinkandės (Scardiinae), gyvena senuose miškuose su pūvančia mediena. Jos aptinkamos ant kempininių grybų bei kerpėmis apaugusių kamienų. Paukščių ir žinduolių lizdai yra vienas pagrindinių natūralių biotopų. Kandžių lervos čia randa gausybę maisto – plunksnų, pūkų, vilnos likučių ir ekskrementų. Kai kurios kandys (Meesiinae) gyvena ant pavėsyje esančių uolų paviršių, kur minta dumbliais bei kerpėmis. Kitos rūšys kolonizuoja urvus, kur lervos minta šikšnosparnių guanu. Žmogaus sukurtoje aplinkoje – gyvenamuosiuose namuose, muziejuose, tekstilės sandėliuose, malūnuose ir grūdų saugyklose kandys randa idealias šiltas bei tamsias sąlygas. Tikrosios kandys yra pilnos metamorfozės vabzdžiai. Lervos išskiria specifinius fermentus, leidžiančius suskaidyti keratiną (esančią vilnoje, kailyje, raguose) ir chitiną. Jos vengia šviesos ir didžiąją gyvenimo dalį praleidžia slėptuvėse ar pačių suverptuose šilkiniuose vamzdeliuose. Suaugę drugiai gyvena trumpai (nuo kelių dienų iki kelių savaičių), nes neturi funkcionuojančio burnos aparato ir nesimaitina. Jų aktyvumas prasideda prietemoje arba naktį. Skraido silpnai ir chaotiškai, o pajutusios pavojų – greitai bėgioja ir slepiasi plyšiuose. Gamtinėje aplinkoje per metus išsivysto viena generacija. Tačiau šiltuose sinantropiniuose biotopuose (pvz., šildomuose butuose) vystymasis vyksta be nustojimo, todėl per metus gali pasikeisti kelios kartos.

     Tineidae šeimos drugiai yra paplitę visame pasaulyje, o didžiausia rūšių įvairovė aptinkama tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Dėl žmogaus ūkinės veiklos ir prekybos kelios sinantropinės rūšys, pavyzdžiui, drabužinė kandis, tapo kosmopolitinėmis ir išplito visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.