Sauskrūminė uresifita (Uresiphita gilvata) yra žolinių ugniukų (Crambidae) šeimos drugys. Rūšis pirmą kartą aprašyta Johano Kristiano Fabricijaus 1794 metais.

     Šios rūšies suaugėlių išskleistų sparnų plotis siekia 29-37 mm. Priekiniai sparnai yra siauri, pailgi, o jų viršutinė pusė nuspalvinta slepiamosiomis spalvomis – nuo šviesiai pilkos iki tamsiai rudos. Šių sparnų piešinį sudaro neryškios, tamsesnės skersinės banguotos linijos ir subtilus inksto formos dėmių raštas. Užpakaliniai sparnai pasižymi ryškiu kontrastu: jų fonas yra intensyvios geltonos arba oranžinės spalvos. Šių geltonų sparnų išorinį kraštą rėmina plati, vientisa juodos arba tamsiai rudos spalvos juosta. Ramybės būsenoje drugys suglaudžia sparnus stogeliu, visiškai paslėpdamas ryškią užpakalinių sparnų spalvą nuo plėšrūnų. Galvos priekyje aiškiai matomi ilgi, į priekį atsikišę čiuopikliai, suteikiantys galvai būdingą smailią formą. Lytinis dimorfizmas nėra ryškus, patinai ir patelės išoriškai atrodo labai panašiai. 

     Ši rūšis aptinkama kseroterminiuose biotopuose, kuriuose gausiai auga mitybiniai augalai. Skraido sausose pievose, įšylančiose, smėlėtose arba kalkingose pakrantėse, kalvų šlaituose, Viduržemio jūros regiono tipo krūmynuose, kelkraščiuose, geležinkelio pylimuose ir apleistuose dirvonuose, kuriuose įsikuria invaziniai ar savaiminiai dygliakrūmiai. Suaugėliai yra aktyvūs tamsiuoju paros metu, jie noriai skrenda ir į dirbtinius šviesos šaltinius (šviesos gaudykles). Per metus išsivysto kelios generacijos. Šiltojo klimato zonose (Pietų Europoje) suaugėliai skraido nuo gegužės iki spalio mėnesio. Patelės kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų lapų grupėmis, turinčiomis iki 80 kiaušinėlių. Jaunų stadijų vikšrai gyvena grupėmis, o vėliau išsisklaido. Jie pasižymi įspėjamąja spalva, nes mitybiniuose augaluose esantys toksiniai alkaloidai padaro juos nepatrauklius paukščiams. Vikšrai pereina penkias stadijas. Vikšrai minta pupinių (Fabaceae) šeimos augalų lapais ir jaunais ūgliais. Pagrindiniai mitybiniai augalai yra prožirnis (Genista), raipstas (Cytisus), dygliakrūmis (Ulex) bei sausakrūmis (Spartium). Ši rūšis dažniausiai žiemoja lėliukės stadijoje, pasislėpusi dirvožemyje arba iš augalų likučių suformuotame šilkiniame kokone. 

     Rūšis yra plačiai paplitusi visame Viduržemio jūros regione. Ji nuolat aptinkama Pirėnų (Ispanija, Portugalija), Apeninų (Italija, įskaitant Sicilijos bei Sardinijos salas) ir Balkanų pusiasaliuose bei Graikijos salose. Šiaurės Afrikoje arealas apima Viduržemio jūros pakrantės valstybes (Maroką, Alžyrą, Tunisą). Populiacijos užfiksuotos Atlanto vandenyno Makaronezijos regiono salose.