Imbieriečiai (Zingiberales) yra lelijainių (Liliopsida) klasės, Zingiberidae poklasio augalų eilė.  Imbieriečių eilę sudaro 8 pagrindinės šeimos: Cannaceae, Costaceae, Heliconiaceae, Lowiaceae, Marantaceae, Musaceae, Strelitziaceae, Zingiberaceae. 

     Dauguma šios eilės augalų išvysto storus, gumbuotus šakniastiebius, kurie tarnauja kaip maisto medžiagų ir vandens talpyklos. Daugelis rūšių, pavyzdžiui, bananai, neturi tikro sumedėjusio kamieno, o jų „stiebus“ suformuoja glaudžiai viena kitą gaubiančios lapų makštys. Šių augalų lapai yra stambūs, sveiki, su ryškia centrine gysla ir iš jos lygiagrečiai einančiomis šoninėmis gyslomis. Skirtingai nuo daugelio kitų augalų, imbieriečių lapų plokštumos abipus centrinės gyslos dažnai būna pastebimai nesimetriškos. Dėl specifinio gyslotumo stambūs lapų lakštai lengvai plyšta išilgai šoninių gysločių, taip apsaugodami augalą nuo stipraus vėjo laužymo. Marantinių šeimos augalų lapkočiai turi specialius sąnarių gumbelius, kurie leidžia lapams nakčiai pakilti ir susiverti, o dieną vėl išsiskleisti. Kostinių šeimos augalai išsiskiria unikalia morfologija, nes jų lapai ant stiebo išsidėsto griežta, vizualiai patrauklia spirale. Daugumos rūšių tikrieji žiedai yra trumpalaikiai, todėl privilioti apdulkintojus padeda itin ryškios, tvirtos ir ilgai išliekančios pažiedės. Evoliucijos eigoje imbieriečių žiedų sandara stipriai pakito – imbiero grupės augalai turi tik vienintelį derlingą kuokelį. Likę sterilūs kuokeliai virto stambiais, spalvingais staminodžiais, kurie morfologiškai atlieka įprastų žiedlapių funkciją. Bananų grupės augalų žiedai pasižymi zigomorfine (dvišale) simetrija, o imbiero grupės žiedai evoliucionavo į visiškai asimetriškus. Augalai subrandina mėsingas uogas arba sausas dėžutes, kurių viduje esančios sėklos dažnai turi ryškų, sultingą sluoksnį (arillus).

     Imbieriečių eilės augalų pagrindinis biotopas yra drėgnieji tropikų ir subtropikų miškai. Dauguma imbierinių (Zingiberaceae) ir marantinių (Marantaceae) šeimos augalų auga žemajame miško ar džiunglių arde, kur juos pasiekia tik išsklaidyta saulės šviesa. Reikalinga nuolatinė drėgmė, pavėsis ir storas pūvančių organinių medžiagų (lapų) sluoksnis dirvožemyje. Čia praverčia jų milžiniški lapai, kurie padeda sugauti kuo daugiau retos šviesos, bei stori šakniastiebiai, kaupiantys energiją. Stambesni eilės atstovai, pavyzdžiui, laukiniai bananai (Musaceae), helikonijos (Heliconiaceae) ar kanos (Cannaceae), dažniausiai renkasi atviresnes, saulėtas vietas. Jiems turi būti daug tiesioginės saulės šviesos, tačiau labai didelis vandens kiekis dirvožemyje. Šiame biotope jų lapai išauga milžiniški, o netikri stiebai leidžia greitai stiebtis į viršų, konkuruojant dėl šviesos su kita augalija. Nors imbieriečiai asocijuojasi su žemumų džiunglėmis, kai kurios rūšys yra prisitaikiusios prie specifiškesnių sąlygų. Dalis rūšių auga vėsesniuose kalnų miškuose iki 1300–1500 metrų aukštyje virš jūros lygio. Retos rūšys (pavyzdžiui, tam tikri Aframomum genties augalai Afrikoje) sugeba išgyventi periodiškai sausose savanose, kur sausrą ištveria tik po žeme esančių galingų šakniastiebių dėka. Vegetatyvinis dauginimasis dominuoja. Nauji ūgliai išauga iš požeminio stiebo – šakniastiebio. Kadangi tai yra klonavimas, palikuonys yra genetiškai identiški motininiam augalui. Tai užtikrina greitą plitimą, bet sumažina atsparumą naujoms ligoms. Dalis  augalų dauginasi lytiniu būdu, t.y. vyksta per žiedus. Tačiau daugelis kultūrinių rūšių (pavyzdžiui, valgomieji bananai ar pramoninis imbieras) dėl ilgalaikės selekcijos yra tapę steriliu hibridu ir sėklų nebubrandina. Imbieriečių žiedų biologija yra neatsiejama nuo tropinių gyvūnų. Ryškūs, nektaro turtingi žiedai pritraukia vabzdžius (ypač bites), paukščius (kolibrius) ir net smulkius žinduolius ar šikšnosparnius. Kai kurie augalai (pvz., strelicijos) turi specialias „nutūpimo aikšteles“ paukščiams. Paukščiui nutūpus atsigerti nektaro, žiedas mechaniškai atsiveria ir jo krūtinę ar kaklą apibarsto žiedadulkėmis. Kad išvengtų kryžminimosi su savimi, daugelis rūšių naudoja dichogamiją, t. y. kai augalo žiedo vyriškieji ir moteriškieji lytiniai organai subręsta skirtingu laiku.

     Šie augalai yra paplitę visame pasaulyje aplink pusiaują (Azijoje, Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Australijoje).