Imbieriniai (Zingiberaceae) yra lelijainių (Liliopsida) klasės, imberiečių (Zingiberales) eilės augalų šeima. Ši šeima apima apie 50–58 gentis ir daugiau nei 1300–1600 rūšių. 

     Šiai šeimai priklauso daugiametės, žolinės ir dažniausiai itin aromatingos atogrąžų zonos šalnos nebijančios žolės. Po žeme augalai išvysto stambius, gumbinius arba horizontaliai šliaužiančius šakniastiebius, kurie kaupia maisto medžiagas. Viršžeminę augalo dalį formuoja tvirti netikri stiebai, susidarantys iš glaudžiai viena kitą apgaubiančių lapų makščių. Lapai yra stambūs, sveiki, pailgos arba lancetiškos formos ir išsidėstę dviem eilėmis išilgai stiebo. Kiekvienas lapas turi aiškiai matomą centrinę gyslą bei trumpą arba ilgesnį lapkotį su liežuvėliu. Žiedai dažniausiai susitelkę į tankias, dekoratyvias varpas, kekes arba šluoteles augalo viršūnėje. Patys žiedai yra dvilyčiai, netaisyklingos formos ir dažnai apsupti ryškių pažiedžių. Taurėlapis sudaro vamzdelio formos taurelę, o vainiklapis yra suaugęs į trijų skiautelių vainikėlį. Unikalu tai, kad žiedas turi tik vieną derlingą kuokelį, subrandinantį dvidulkes dulkių maišelius.Kiti nevaisingi kuokeliai yra modifikuoti ir suaugę į didelę, lūpą primenančią struktūrą, priviliojančią apdulkintojus. Mezginė yra apatinė, trilicė, iš kurios po apdulkinimo išsivysto vaisius – mėsinga dėžutė arba retais atvejais uoga. 

     Dauguma rūšių auga tankių, drėgnų atogrąžų miškų žemutiniame sluoksnyje. Jie yra puikiai prisitaikę prie dalinio ar visiško pavėsio, kurį sukuria aukšti medžiai. Imbieriniai dažnai aptinkami upelių pakrantėse, drėgnose lankose, pelkių pakraščiuose ir slėniuose, kur dirvožemis nuolat išlieka įmirkęs, bet neužsistovėjęs. Tam tikros gentys sėkmingai auga kalvotuose reljefuose nuo žemumų iki maždaug 2000 metrų aukščio virš jūros lygio (pvz., drėgnuose kalnų miškuose). Kai kurios specifinės rūšys geba prisitaikyti prie sausesnių, lapus metančių miškų tipų arba atvirų, saulėtų proskynų. Dalis laukinių rūšių yra prisitaikiusios augti specifinėse kalkingose dirvose ir ant uolėtų atodangų. Imbieriniams dirvožemis turi būti labai derlingas, purus, turtingas humuso (organinių medžiagų) ir pasižymėti geru vandens pralaidumu, nes užsistovėjęs vanduo pūdo šakniastiebius. Biotopuose dominuoja išsklaidyta šviesa arba pusiau šešėlis. Atviroje saulėje daugumos rūšių lapai greitai apdega, nors yra išimčių. Reikalinga itin didelė oro bei dirvos drėgmė. Šeimos augalai yra jautrūs šalnoms, todėl jų biotopuose temperatūra praktiškai niekada nenukrenta žemiau 0 °C. Šie augalai dažniausiai plinta šakniastiebiais. Šakniastiebiams šakojantis ir augant horizontaliai, formuojasi dideli genetiškai identiškų augalų klonai. Augalai žydi tam tikrais sezonais (dažniausiai po liūčių periodo). Nors subrandina sėklas, lytinis dauginimasis gamtoje vyksta lėčiau nei vegetatyvinis. Dėl ryškių, stambių ir nektaro turtingų žiedų imbierinius apdulkina vabzdžiai (kamanės, bitės, drugiai) bei paukščiai (pavyzdžiui, kolibriai ar nektarinukės). Kai kurių rūšių žiedų vamzdelio ilgis tiksliai atitinka konkrečių bičių rūšių straubliuko ilgį, užtikrinant, kad tik tam tikri apdulkintojai pasiektų nektarą. Siekiant išvengti savidulkos, daugelio rūšių žieduose dulkinės ir purka subręsta skirtingu laiku. Imbierinių augalų sėklos dažnai turi ryškius, sultingus sėklamakščius (arillus), kurie pritraukia skruzdėles, paukščius bei smulkius žinduolius. Gyvūnai ėda sėklamakščius, o sėklas išplatina toliau nuo motininio augalo. Augalų ląstelėse gausu eterinių aliejų, dervų, fenolinių junginių. Šios aštraus kvapo ir skonio cheminės medžiagos biologiniu požiūriu atlieka apsauginę funkciją – saugo augalo sultingus šakniastiebius ir lapus nuo vabzdžių, graužikų bei grybelinių ar bakterinių infekcijų drėgnoje dirvoje.

     Paplitę viso pasaulio atogrąžų ir subtropikų regionuose. Šios šeimos biologinės įvairovės centras ir kilmės vieta yra Pietų bei Pietryčių Azija, kur aptinkama didžiausia genčių ir rūšių koncentracija.