Sausuoliniai termitai (Kalotermitidae) yra viena iš primityviausių ir gausiausių termitų (Isoptera) šeimų, kuriai priklauso 21 gentis ir virš 400 rūšių. 

     Šios šeimos atstovai pasižymi primityviais kūno sandaros bruožais, išskiriančiais juos iš labiau evoliucionavusių termitų šeimų. Vaisingi šios šeimos individai (karaliai ir karalienės) turi tvirtus, tamsiai rudus arba juodus chitininius šarvus, apsaugančius juos skrydžio metu. Jų sparnai yra skaidrūs, ilgi, su itin gerai išvystytu ir aiškiai matomu gyslų tinklu priekiniame krašte. Šių vabzdžių sparnų gyslotumas turi unikalų bruožą – radialinis sektorius turi kelias papildomas šakas. Skirtingai nuo pažangesnių šeimų, Kalotermitidae karalienės pilvelis nedidėja iki ekstremalių proporcijų, todėl ji visą gyvenimą išlaiko gebėjimą judėti. Šios šeimos kareiviai turi neproporcingai dideles, pailgas arba kvadratinės formos galvas, kurios yra stipriai sukietėjusios (sklerotizuotos) ir tamsesnės už likusį kūną. Jų galvose puikuojasi galingos, asimetriškos viršutinės lūpos ir stiprūs žandikauliai (mandibulės) su gerai matomais vidiniais dantukais, skirtais mechaninei gynybai. Kai kurių genčių kareivių galvos forma yra prisitaikiusi prie fragmozės – jų priekinė dalis yra plokščia ir buka, kad veiktų kaip gyvas kamštis, užspaudžiantis lizdo tunelio angą. Kadangi šeima neturi tikros darbininkų kastos, jos funkciją atliekantys pseudergatai iš pažiūros atrodo kaip minkšti, balkšvi, lervos pavidalo individai be jokių sparnų užuomazgų. Galiausiai, visų šios šeimos kastų atstovai turi trumpas, siūliškas antenas ir palyginti trumpas, bet stiprias bėgamąsias kojas su keturiais letenėlių nareliais. 

     Jie įsikuria išskirtinai tik sausoje medienoje, kurios drėgnumas dažnai nesiekia nė 10–12 %. Gamtoje tai gali būti nudžiūvusios medžių šakos miškuose, kelmai savanose ar pakrančių kopų krūmokšniai. Žmogaus aplinkoje jų biotopu tampa pastatų konstrukcijos, medinės grindys, stogo gegnės ir net antikvariniai baldai. Kadangi jie niekada neišeina į išorę ir nekontaktuoja su žeme, visą savo gyvenimą jie praleidžia pačių išgraužtose galerijose. Nuo aplinkos poveikio ir išsausėjimo juos saugo medienos sienelės bei jų pačių išmatomis ir seilėmis užlipinti išėjimai. Kadangi sausoje medienoje vandens nėra, Kalotermitidae biologija yra pritaikyta ekstremaliam skysčių taupymui. Jie sugeba išgauti metabolinį vandenį skaidydami celiuliozę, o jų tiesiosios žarnos sandara leidžia reabsorbuoti (sugrąžinti į organizmą) kiekvieną skysčio lašą. Todėl jų virškinimo atliekos yra visiškai sausos, šešiabriaunės medienos granulės, kurias jie tiesiog išstumia pro mažas skylutes lizde. Kaip ir kiti žemesnieji termitai, jie pat patys nevirškina celiuliozės. Jų užpakalinėje žarnoje gyvena evoliuciškai seniausi simbiotiniai žiuželiniai pirmuonys ir bakterijos, kurie atlieka cheminį medienos skaidymą. Vienas įdomiausių šios šeimos biologinių bruožų yra tas, kad kolonijoje nėra genetiškai fiksuotos darbininkų kastos. Visus darbus atlieka „netikri darbininkai“ (pseudergatai), kurie iš esmės yra jaunikliai (nimfos). Jei kolonijai prireikia gintis, šie pseudergatai po eilinio nėrimosi virsta kareiviais. Jei žūsta karališkoji pora, dalis pseudergatų virsta pakaitiniais reproduktoriais (vadinamais neotenikais), galinčiais dėti kiaušinius. Dėl to, kad maisto ir erdvės kiekis viename medžio gabale yra ribotas, Kalotermitidae kolonijos evoliuciškai išlieka nedidelės – paprastai jose gyvena nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių individų. Naujos kolonijos įkūrimas prasideda nuo „vestuvinio skrydžio“, kai sparnuoti patinėliai ir patelės išskrenda, susiporuoja, randa naują medžio plyšį, nusilaužia sparnus ir tampa naujaisiais valdovais.  

     Šeimos atstovai yra paplitę visose pasaulio tropinėse bei subtropinėse zonose. Jų aptinkama Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Pietų Europoje, Azijoje, Australijoje bei Okeanijoje.