Notreliniai (Lamiaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, notreliečių (Lamiales) eilės augalų šeima. Šiai šeimai priklauso apie 236 gentis ir daugiau nei 7 000 augalų rūšių, tarp kurių yra dauguma populiariausių prieskoninių bei vaistinių žolelių.

     Pagrindinis šių augalų bruožas yra stačių arba gulsčių stiebų keturbriaunė forma. Lapai ant stiebų visada išsidėsto priešpriešiais, dažniausiai kryžmiškose porose. Lapų lakštai būna vientisi, skiautėti arba dantytais kraštais, gausiai padengti liaukiniais plaukeliais. Šios liaukutės sintezuoja ir kaupia lakius, stipraus kvapo eterinius aliejus. Žiedai yra netaisyklingi, dvilūpiai, idealiai pritaikyti vabzdžių vykdomam apdulkinimui. Viršutinė žiedo lūpa dažniausiai saugo kuokelius, o apatinė tarnauja kaip nutūpimo aikštelė bitėms. Smulkūs žiedai telkiasi į specifinius žiedynus – netikruosius menturius, kurie atrodo kaip varpos ar galvutės. Šių augalų mezginė yra viršutinė, keturlizdė, su ilgu, galvute pasibaigiančiu liestuku. Peržydėjęs žiedas subrandina sausąjį skeltavaisį, kuris subyra į keturis vienasėklius riešutėlius. 

     Notreliniai puikiai prisitaikę prie įvairiausių ekosistemų, tačiau tam tikros buveinės jiems yra pačios būdingiausios. Viduržemio jūros regiono krūmynai yra pagrindinis šios šeimos įvairovės centras. Augalai sudaro didžiąją dalį makvijos ir garigos tipo sausųjų krūmynų biomasės, kurioje dominuoja rozmarinai, čiobreliai ir šalavijai. Daugelis rūšių renkasi sausas pievas, kalnų šlaitus, sausrai atsparias bendrijas ir stepes. Tam tikros gentys (pavyzdžiui, notrelės ar notros) puikiai auga pavėsingose, drėgnose vietose – lapuočių miškuose, pamiškėse, paupiuose bei krūmynuose. Dalis rūšių mėgsta azotu turtingą dirvą, todėl lengvai įsikuria pakelėse, dykvietėse, prie patvorių ir soduose kaip piktžolės (pvz., baltažiedė notrelė). Šeimoje vyrauja daugiametės ir vienametės žolės arba puskrūmiai. Tropiniuose regionuose aptinkama ir sumedėjusių atstovų – krūmų, lianų ar net didelių medžių (pvz., tikrasis tikmedis). Lapų epidermyje esantys liaukiniai plaukeliai išskiria eterinius aliejus. Šie aliejai karštomis dienomis garuoja ir sukuria apsauginį mikro-debesį aplink augalą, kuris mažina vandens garinimą, o stiprus aromatas ir kartus skonis atbaido augalėdžius vabzdžius bei gyvūnus. Žiedų sandara pritaikyta specializuotam apdulkinimui. Apatinė vainikėlio lūpa tarnauja kaip aikštelė vabzdžiui nutūpti, o nektaro ieškantis lankytojas nugara prisiliečia prie viršutinėje lūpoje paslėptų kuokelių, taip pernešdamas žiedadulkes ant kitų žiedų. Daugumos rūšių riešutėliai plinta mechaniškai (iškrenta vėjui judinant sausus stiebus). Kai kurių genčių sėklos turi specialius priedus – elajosomas (riebalinius kūnelius), kuriais maitinasi skruzdėlės, taip išnešiodamos sėklas. 

     Šios šeimos augalai yra paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau jų tankumas ir įvairovė pasiskirsčiusi netolygiai. Viduržemio jūros regionas yra didžiausias šios šeimos evoliucijos, genčių ir rūšių įvairovės centras. Nors šeima asocijuojasi su Viduržemio jūros klimatu, daugybė rūšių veši Pietų Amerikos, Afrikos bei Pietryčių Azijos miškuose ir savanose. Tropinėse zonose dažniau aptinkami sumedėję šios šeimos atstovai. Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų zonoje (įskaitant Europą, Šiaurės Ameriką ir didžiąją dalį Azijos) dominuoja žoliniai notreliniai augalai, tokie kaip mėtos, notrelės, katžolės ir pokalviai. Notrelinių praktiškai nėra tundroje, arktinėse dykumose ir pačiose sausiausiose vidinėse dykumų širdyse, kur augalijai išgyventi sąlygos yra per daug ekstremalios.