Paprastasis jautakis satyras (Maniola jurtina) yra pleštekinių (Nymphalidae) šeimos, satyrų (Satyrinae) pošeimio drugys.

     Šio drugio išskleistų sparnų ilgis siekia nuo 40 iki 55 milimetrų, o patelės dažniausiai yra pastebimai stambesnės už patinus. Viršutinė drugelio sparnų pusė yra tamsiai ruda, o kraštai papuošti plonais, šviesesniais kutais. Šiai rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patinų ir patelių sparnų raštai skiriasi. Patelių priekinių sparnų viršutinėje pusėje išryškėja didelė, plataus kontūro ochros arba oranžinės spalvos dėmė. Patinai yra daug tamsesni, o jų oranžinis plotas yra labai mažas arba jo visai nėra. Patinų priekiniuose sparnuose galima pastebėti specialų tamsų dryžį, sudarytą iš kvapiųjų žvynelių, skirtų patelėms vilioti. Abiejų lyčių priekinių sparnų viršūnėse puikuojasi didelė, juoda „akies“ dėmė su viena balta šerdimi viduryje. Užpakalinių sparnų apatinė pusė yra pilkšvai ruda su šviesesne juosta, o patelių sparnų apačia yra šviesesnė nei patinų. Apatinės sparnų pusės raštas imituoja sausą lapą, o tai leidžia tupinčiam drugeliui puikiai užsimaskuoti aplinkoje. Kaip ir kiti pleštekinių šeimos nariai, šis drugys turi sutrumpėjusias priekines kojas, todėl vaikšto naudodamas tik keturias kojas. 

      Drugiai dažniausiai sutinkami nenušienautose, ekologiškai vertingose ganyklose, sausose bei vidutinio drėgnumo pievose. Mėgsta šviesius miškų pakraščius, kirtavietes ir krūmynus, kur lengva rasti pavėsį ir saulėtas vietas. Puikiai prisitaiko gyventi pakelėse, geležinkelio pylimuose, apleistuose laukuose ir dideliuose soduose. Pajūrio zonose arba sausose smėlingose vietose juos galima pamatyti skraidančius viržynuose ir kopų augalijoje. Šiam drugeliui būtina, kad aplinkoje augtų varpiniai augalai (šunažolės, miglės, eraičinai), kuriais maitinasi jo vikšrai. Suaugėliams gyvybiškai reikalingi graižažiedžiai augalai (gvaizdės, usnys, dagių žiedai, dobilai), teikiantys energiją. Jie renkasi buveines su aukštesne žole, nes ji suteikia prieglobstį vikšrams žiemoti ir apsaugo suaugusius drugius nuo stipraus vėjo bei plėšrūnų naktį. Per metus išauga tik vieną drugių kartą, kurios suaugėliai aktyviai skraido nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Apvaisintos patelės kiaušinėlius deda po vieną tiesiai ant varpinių augalų lapų arba paprasčiausiai išmėto juos žolėje. Išsiritę maži vikšrai maitinasi naktį, o dieną slepiasi prie žemės esančiuose tankiuose žolės kuokštuose. Vikšrai yra žali su šviesiomis linijomis šonuose ir dviem trumpomis uodegėlėmis kūno gale, padedančiomis jiems maskuotis. Šios rūšies drugiai žiemoja vikšro stadijoje, sėkmingai ištverdami šaltį pasislėpę giliai po sniegu ar žolės paklote. Pavasarį prabudę vikšrai dar kurį laiką maitinasi, o gegužės mėnesį virsta lėliukėmis ant augalų stiebų. Suaugę drugeliai maitinasi įvairių pievų gėlių nektaru, o karštomis dienomis mėgsta gerti vandenį iš drėgnos žemės ar balučių. 

     Drugys sutinkamas beveik visoje Europoje – nuo Viduržemio jūros regiono iki Skandinavijos pietinių dalių (iki 62° šiaurės platumos). Rūšies nėra tik centrinėje ir šiaurinėje Skandinavijoje bei pačiose aukščiausiose kalnų vietovėse. Arealo ribos rytuose tęsiasi per Rusiją iki pat Uralo kalnų, apima Mažąją Aziją, Iraką bei Iraną. Šie drugiai gyvena Kanarų salose bei Šiaurės Vakarų Afrikoje. Lietuvoje tai yra visur paplitusi, vietinė ir itin dažna drugių rūšis.