Siūlaūsiniai (Meconematinae) yra žioginių (Tettigoniidae) šeimos grupė, kuriai priklauso smulkūs, dažniausiai žalsvos spalvos vabzdžiai. Anksčiau kai kurie autoriai (ypač XX a. viduryje ir pabaigoje) šią grupę išskirdavo kaip atskirą šeimą Meconematidae. Tačiau, remiantis morfologiniais ir molekuliniais tyrimais, publikuotais Orthoptera Species File, grupė buvo oficialiai „nuleista“ iki pošeimio lygmens. Tai padaryta siekiant geriau atspindėti evoliucinius ryšius tarp visų žiogų.

     Tai vieni smulkiausių žiogų. Kūno ilgis paprastai svyruoja nuo 10 iki 20 mm. Dominuoja šviesiai žalia, kartais su gelsvu ar rusvu atspalviu. Tai puiki maskuotė gyventi ant lapų apačios. Antenos yra ypatingai ilgos, dažnai kelis kartus viršija viso kūno ilgį. Tai svarbus jutimo organas naktiniam gyvenimo būdui. Dauguma rūšių (pvz., Meconema thalassinum) turi gerai išvystytus sparnus ir gali skristi. Kai kurios rūšys (pvz., Meconema meridionale) turi tik rudimentinius, labai trumpus sparnus (yra praktiškai besparnės). Nors jie maži, bet jų mandibulės (viršutiniai žandai) yra pritaikytos plėšriam maitinimosi būdui. Kojos ilgos ir grakščios. Priekinės kojos dažnai turi smulkius dygliukus, padedančius sugriebti grobį. Svirpimo organai: Tai didžiausias skirtumas nuo kitų žiogų. Patelių kiaušdėtis yra palyginti trumpa, kardo formos, šiek tiek išlenkta į viršų. Ji skirta kiaušinėlius dėti į žievės plyšius ar tarp lapų. 

     Dažniausiai aptinkami ant lapuočių medžių (ypač ąžuolų) ir krūmų parkuose, soduose ar miškuose. Patinėliai neturi įprastų svirpimo organų ant sparnų. Vietoj to, jie skleidžia garsą mušdami užpakalinėmis kojomis į lapo paviršių. Šis garsas žmogaus ausiai yra beveik negirdimas be specialios įrangos. Skirtingai nei daugelis kitų žiogų, jie dažniausiai yra plėšrūs – minta smulkiais vabzdžiais, pavyzdžiui, amarais ar vikšrais. 

     Paplitimas apima platų arealą nuo Europos iki Azijos ir Afrikos, tačiau pastaruoju metu stebima ryški jų ekspansija į šiaurę.