Žaliasprindis Microloxia simonyi yra sprindinių (Geometridae) šeimos drugys. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. 

     Tai yra smulkus naktinis drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia nuo 14 iki 18 milimetrų. Priekiniai sparnai yra taisyklingo trikampio formos, su švelniai išreikšta, suapvalinta viršūne. Sparnų fono spalva yra balkšvai žalsva arba blyškiai žalia, o išilgai sparnų disko driekiasi neryškios, šviesesnės skersinės linijos. Užpakaliniai sparnai savo spalva ir raštu idealiai atkartoja priekinius sparnus, tačiau yra šiek tiek mažesni ir suapvalintu išoriniu kraštu. Sparnų kraštus puošia tankūs, trumpi ir šviesūs plaukeliai. Drugio galvoje yra stambios, pusrutuliškos sudėtinės akys ir pora siūliškų arba nežymiai šukiškų antenų. Krūtinėlė ir pilvelis yra padengti tankiais, prigludusiais žalsvais bei baltais žvyneliais. Šios rūšies vikšras yra ištįsęs, kirmėliškos formos, turintis tik dvi poras pilvelinių kojų, kas lemia specifinį, sprindžiams būdingą judėjimo būdą. Vikšro kūnas yra gumburiuotas, rudas arba pilkai žalsvas, o tokia spalvinė maskuotė padeda jam idealiai imituoti mitybinių augalų šakeles. Patinų genitalinis aparatas pasižymi specifine unkuso (kabliuko) ir valvų struktūra, kuri yra pagrindinis taksonominis požymis, skiriantis šią rūšį nuo genetiškai artimų sprindžių. 

     Šis sprindis yra tipiškas sausų ir karštų pusdykumių bei stepių gyventojas. Jis aptinkamas uolėtuose vulkaniniuose šlaituose, sausuose salų tarpekliuose ir smėlingose kopose. Kaip Kanarų salų endemikas, drugys yra visiškai prisitaikęs prie specifinio salyno mikroklimato – aukštos dienos temperatūros, mažo kritulių kiekio ir vandenyno vėjų. Jo biotopas tiesiogiai sutampa su mitybinių augalų paplitimo vietomis, ypač kserofitinių krūmokšnių bendrijomis, kur veši dygliuotosios launėjos (Launaea arborescens) bei kermėkai (Limonium pectinatum). Šių drugių generacijos keičiasi viena po kitos be pertraukos ištisus metus. Šiltas subtropinis klimatas leidžia išvengti žiemos diapauzės . Suaugėliai skraido prietemoje ir naktį. Jie yra aktyviai viliojami dirbtinės šviesos šaltinių, o dieną praleidžia pasislėpę po lapais arba prigludę prie augalų stiebų, kur juos saugo maskuojamoji spalva. Šios rūšies vikšrai minta astrinių (Asteraceae) šeimos augalų žiedynais bei lapais, užtikrinančiais drėgmę net per vasaros sausras. Vikšrai pajutę pavojų sustingsta, ištempia savo kūną kampu į stiebą ir tampa vizualiai neatskiriami nuo paprastos šakelės. Užbaigęs vystymąsi, vikšras virsta lėliuke trapiame, iš šilko gijų suregztame kokone, paprastai paslėptame dirvožemio paviršiuje arba mitybinio augalo šakų tankmėje. 

     Paplitęs tik vakarinėje Kanarų dalyje – Tenerifės, El Hierro ir La Gomeros salose. Rytinėse, labiau dykuminėse Kanarų salose (Lanzarotėje ir Fuerteventūroje) bei gretimame Madeiros salyne šią rūšį ekologiškai pakeičia kita, labai artima genties rūšis – Microloxia schmitzi.