Auksadryžė ilgaūsė makštinė kandis (Nemophora degeerella) yra ilgaūsių makštinių kandžių (Adelidae) drugių rūšis. 

     Šių drugių išskirtiniausias bruožas yra neproporcingai ilgos antenos. Patinų antenos yra siūliškos, baltos, o jų ilgis net iki penkių kartų viršija priekinio sparno ilgį. Patelių antenos yra žymiai trumpesnės, o jų pamatas tankiai apaugęs juodais, metalo blizgesio žvyneliais. Šio drugio kūnas yra grakštus, galva padengta tankiais, pasišiaušusiais plaukeliais, o burnos aparatas pritaikytas maitintis nektaru. Šių smulkių drugių išskleistų sparnų plotis svyruoja nuo 16 iki 23 mm. Priekiniai sparnai yra siauri, pailgi, blizgantys, nuspalvinti ryškia bronzine ir violetinio atspalvio ruda spalva. Svarbiausias sparnų rašto elementas yra priekinio sparno viduryje esanti plati, ryškiai geltona skersinė juosta. Šią geltoną juostą iš abiejų pusių rėmina tamsiai rudos linijos su melsvo bei violetinio metalo blizgesio apvadais. Užpakaliniai sparnai yra vienspalviai, pilkai rudi, turi bronzinio žvilgesio ir yra apaugę ilgais, švelniais blakstienotais pakraščiais. Sparnų gyslotumas ir specifinis žvynelių išsidėstymas padeda lengvai atskirti šią rūšį nuo kitų tos pačios šeimos atstovų. 

     Ši rūšis dažniausiai apgyvendina drėgnus lapuočių ir mišrius miškus, kuriuose gausu trako bei vešlios pamiškių augalijos. Optimalios sąlygos šiems drugiams susidaro miško aikštelėse, kirtavietėse, pamiškėse, upelių slėniuose bei drėgnuose krūmynuose, kur auga beržai, ąžuolai ir alksniai. Jiems būtina pavėsinga, bet saulės spindulių pasiekiama aplinka, užtikrinanti reikiamą mikroklimatą. Suaugėliai skraido pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, dažniausiai nuo gegužės antros pusės iki liepos pradžios. Tai dieniniai drugiai, aktyviausi saulėtomis, ramiomis dienomis. Patinai buriasi į nedidelius spiečius ir virš krūmų atlieka specifinius šokius, banguodami savo ilgomis antenomis, kad pritrauktų pateles. Suaugę drugiai lanko žydinčius augalus ir maitinasi nektaru. Vikšrai pradžioje mina žolinių augalų (pvz., plūkių) lapais, o vėliau nusileidžia ant dirvos paviršiaus. Ant žemės gyvenantys vikšrai maitinasi detritu – nukritusiais ir yrančiais lapais (ypač beržų). Jie pasižymi išskirtine biologine savybe: iš lapų fragmentų ir šilko gijų pasigamina plokščią, nešiojamą makštelę, kuri apsaugo jų minkštą kūną nuo plėšrūnų ir išdžiūvimo. Vikšras žiemoja toje pačioje makštelėje tarp nukritusių lapų. Pavasarį, baigęs vystytis, jis makštelės viduje virsta lėliuke, iš kurios netrukus išsirita naujos kartos drugys.

     Rūšis yra plačiai išplitusi visoje vidutinių platumų Europoje į šiaurę nuo Alpių kalnų. Jos arealas tęsiasi nuo Portugalijos bei Jungtinės Karalystės vakaruose iki pat Suomijos šiaurėje, Ukrainos bei Centrinės Rusijos rytuose. Vakarų Europoje (pvz., Nyderlanduose, Anglijoje) ji laikoma viena iš dažniausių ir gausiausių savo genties atstovių. Šių drugių geografinis paplitimas rytų kryptimi siekia Uralą bei Vakarų Sibiro pasienį. Senesnėje literatūroje buvo teigiama, kad ši kandis paplitusi toliau Azijoje (pvz., Tolimuosiuose Rytuose, Kinijoje ar Indijoje). Tačiau šiuolaikiniai genetiniai tyrimai įrodė, kad Azijoje skraido visiškai kitos, nors morfologiškai labai panašios, Nemophora genties rūšys (vadinamasis Nemophora degeerella rūšių kompleksas). Istorinės nuorodos apie šios rūšies radimą, pvz., Indijoje, oficialiai pripažintos klaidingu identifikavimu.