Juodvabalis Nesotes gomerensis yra juodvabalinių (Tenebrionidae) šeimos rūšis. Šią rūšį pirmasis 1865 m. aprašė anglų entomologas Thomas Vernon Wollaston. Tai yra La Gomeros salos endemikas.

     Tai vidutinio dydžio, apie 10–13 mm ilgio juodvabalis, pasižymintis pailgai kiaušinišku, mažai išgaubtu kūnu ir matiniu arba vos blizgančiu juodu paviršiumi. Šios rūšies priešnugarėlė yra skersinė, jos šonai grakščiai išlenkti, o diskas padengtas labai tankiu, smulkiu ir giliu taškuotumu. Esminis šio vabalo identifikacinis raktas yra antsparniai, turintys labai gilias, taisyklingas išilgines vagutes su aiškiomis taškų eilėmis. Nuo labai panašaus vabalo dvynio Nesotes conformis ši rūšis skiriasi pastebimai gilesniu ir tankesniu priešnugarėlės bei galvos taškuotumu, o patys antsparniai yra proporcingai ilgesni ir mažiau platėjantys į galą. Tuo tarpu kita saloje gyvenanti rūšis - Nesotes fusculus yra gerokai smulkesnė, jos kūno ilgis retai viršija 6–8 mm, o spalva dažniau būna blausiai ruda, o ne anglies juodumo. Be to, N. fusculus antsparnių vagutės yra kur kas seklesnės ir ties viršūne visiškai išnyksta, kai tuo tarpu N. gomerensis vagutės išlieka ryškios per visą ilgį. Svarbiu skiriamuoju bruožu tampa ir antenų bei kojų nareliai, kurie N. gomerensis atveju yra stambesni ir tamsesni nei N. conformis, kurio letenėlės turi ryškų rausvą atspalvį. Galiausiai, N. gomerensis išsiskiria pilvelio sternitų mikrostruktūra – jų paviršius yra stipriau grublėtas ir gausiau plaukuotas, kas padeda vabalui sulaikyti drėgmę po akmenimis. 

     Pagrindinė ir tipinė šios rūšies buveinė yra drėgnieji subtropiniai laurų miškai, esantys Garajonay nacionalinio parko teritorijoje ir jos prieigose. Vabalai aptinkami miško paklotėje, gilioje lapų humuso zonoje bei po akmenimis ar gulinčiais rąstais. Ši aplinka užtikrina nuolatinę drėgmę ir apsaugą nuo temperatūros svyravimų. Tai tipinis miško paklotės gyventojas. Dieną praleidžia slėptuvėse po akmenimis, o aktyvesnis tampa sutemus, kai aplinkos drėgmė pasiekia maksimumą. Kaip ir didžioji dalis juodvabalių šeimos atstovų, šios genties vabalai yra saprofagai (detritofagai). Jie minta pūvančiomis augalinėmis liekanomis, sena mediena ir miško paklotėje esančia organine medžiaga. Kaip ir daugelis kitų giliai miško paklotėje gyvenančių salų endeminių vabalų, jie pasižymi redukuotais sparnais (dažnai suaugusiais antsparniais) ir yra neskraidantys. 

     Vabalas yra aptinkamas išskirtinai La Gomeros salos centrinėje ir šiaurės rytinėje dalyse. Populiacijos koncentruojasi kalvų bei kalnų masyvuose, kur driekiasi senieji subtropiniai miškai. Rūšis priskiriama kalnų miškų zonai. Dažniausiai registruojama nuo 600 iki 1200 metrų virš jūros lygio aukštyje – būtent ten, kur susidaro pastovi kondensacinė drėgmė („rūko miškai“). Tikslus paplitimas sutampa su Garajonay nacionalinio parko ribomis ir aplinkiniais drėgnaisiais šlaitais. Sausose pietinėse ar žemose pakrančių zonose šis vabalas negyvena.