Tinklasparniai (Neuroptera) yra vabzdžių (Insecta) būrys, kuriam priklauso apie 6 000 rūšių, įskaitant auksaakes, skruzdžių liūtus ir mantispas.

     Suaugėliai turi dvi poras beveik vienodų plėviškų sparnų, kurie yra tankiai išraižyti gyslomis (todėl ir vadinami „tinklasparniais“). Ramybės būsenoje jie sudedami „stogeliu“ virš pilvelio. Galva laisvai judanti, su didelėmis, dažnai metalinio (auksinio ar varinio) blizgesio sudėtinėmis akimis. Antenos paprastai ilgos, siūliškos arba buožiškos. Suaugėliai turi graužiamojo tipo burnos aparatą, nors daugelis minta tik nektaru ar lipčiumi. Kūnas minkštas, pailgas, be tvirtų chitino šarvų. Lervos vizualiai labai skiriasi nuo suaugėlių ir yra tikros „žudymo mašinos“: Viršutiniai ir apatiniai žandai susijungia sudarydami du tuščiavidurius kanalus-siurbtukus. Jais lerva suleidžia nuodus ir virškinimo fermentus į auką, o vėliau išsiurbia suvirškintą turinį. Kūnas grublėtas, apaugęs šereliais. Kai kurios rūšys (pvz., auksaakių lervos) ant nugaros nešiojasi šiukšles ar sumedžiotų amarų kailiukus kaip kamufliažą. Įdomu tai, kad daugumos Neuroptera lervų vidurinė žarna nesijungia su užpakaline (jos neturi išeinamosios angos). Atliekos pašalinamos tik virstant suaugėliu. 

     Miškuose ir soduose gausiai paplitusios auksaakės, kurios gyvena ant lapuočių ir spygliuočių medžių, krūmų ar žolėje, kur medžioja amarus. Atvirose, sausose vietos (smėlynuose, dykumose) gyvena skruzdžių liūtai. Tai jų tipiška buveinė. Jų lervos kasa piltuvėlio formos duobes biriame smėlyje. Kai kurios retos rūšys gali būti aptinkamos urvų prieigose ar po medžių žieve. Nors suaugėliai yra sausumos gyvūnai, kai kurių šeimų (pvz., Sisyridae) lervos yra vandeninės ir maitinasi gėlavandenėmis kempinėmis. Tinklasparniams būdinga visiškoji metamorfozė. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, auksaakės (Chrysopidae), kiaušinėlius deda ant ilgų, plonų siūliškų stiebelių, kad apsaugotų juos nuo plėšrūnų (įskaitant kitas ką tik išsiritusias lervas). Lervos - tai aktyviausia ir plėšriausia stadija. Dauguma lervų turi specializuotus pjautuvo formos žandus, kuriais suleidžia virškinimo sultis į auką ir vėliau išsiurbia jos turinį (išorinis virškinimas). Prieš virsmą suaugėliu lerva iš šilko (kurį gamina Malpigijaus vamzdeliai ir išskiria per analinę angą) suka kokoną. Dauguma suaugėlių aktyvūs prieblandoje arba naktį, skraido gana lėtai ir nerangiai. Daugelis rūšių yra laikomos biologinės kontrolės agentais, nes natūraliai naikina žemės ūkio kenkėjus, todėl yra laukiamos soduose ir daržuose.

     Tinklasparniai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, tačiau didžiausia rūšių įvairovė aptinkama tropikuose ir subtropikuose.