Žirgeliai (Odonata) yra vabzdžių (Insecta) būrys. Tai viena iš seniausių vabzdžių grupių. Pasaulyje iš viso yra žinoma apie 6 000 šių vabzdžių rūšių.

     Tai stambūs ar vidutinio dydžio vabzdžiai. Galva labai judri, sujungta su krūtine lanksčiu „kaklu“, leidžiančiu ją sukioti beveik 180 laipsnių kampu. Akys užima didžiąją galvos dalį. Tai milžiniškos sudėtinės akys, turinčios iki 30 000 matymo facetų. Jos užtikrina beveik 360 laipsnių matymo lauką ir puikiai fiksuoja judesį. Antenos labai trumpos, šerelių pavidalo. Jos neatlieka svarbaus vaidmens, nes žirgeliai orientuojasi daugiausia regėjimu. Burna graužiamojo tipo, su labai stipriais, dantytais žandais (mandibulėmis), skirtais grobiui sutraiškyti ore. Krūtinė labai tvirta, raumeninga, pasvirusi į priekį. Tai leidžia kojas pastumti po burna grobiui sugriebti. Pilvelis ilgas, plonas, cilindro formos, sudarytas iš 10 segmentų. Jis veikia kaip stabilizatorius skrydžio metu. Turi dvi poros skaidrių, gausiai gyslotų sparnų. Sparno viršūnėje yra tamsi dėmė - pterostigma, kuri veikia kaip svarmuo ir mažina sparno vibraciją skrendant dideliu greičiu. Šešios kojos, apaugusios dygliais, netinkamos vaikščiojimui. Kojos suformuoja „grobio krepšelį“, kuriuo laumžirgis sugeria auką skrydžio metu arba prisitvirtina prie augalų ramybės būsenoje. 

     Suaugę vabzdžiai gali nuskristi toli į miškus ar pievas, tačiau jų pagrindiniai biotopai visuomet yra susiję su gėlo vandens telkiniais, kurie būtini lervų išlikimui. Upėse ir upeliuose gyvena specializuotos rūšys, pavyzdžiui, Calopteryx splendens (blizgančioji gražutė) arba Ophiogomphus cecilia (pleištinė skėtė), kurios lervos mėgsta smėlėtą ar žvirgždingą dugną. Ežeruose ir tvenkiniuose gausu įvairių strėliukių (Coenagrionidae) ir didžiųjų laumžirgių (Aeshnidae), kurie slepiasi tarp nendrių ar plūduriuojančių augalų. Pelkės, durpynai ir balos yra labai specifinė aplinka (dažnai rūgštus vanduo). Tokiuose biotopuose gyvena retos, saugomos rūšys, pavyzdžiui, Aeshna viridis (žaliasis laumžirgis). Žirgeliai pasižymi nepilna metamorfoze ir itin plėšriu gyvenimo būdu visose vystymosi stadijose. Patinai teritoriniai, aktyviai gina savo teritoriją prie vandens nuo kitų patinų. Poravimosi metu patinas su gnybtais, esančiais pilvelio gale, sugriebia patelę už galvos arba krūtinės. Patelė palenkia savo pilvelį į priekį prie patino antrinių lytinių organų, suformuodama unikalų širdies formos ratą. Patelės kiaušinėlius deda tiesiai į vandenį, į vandeninių augalų audinius arba drėgną gruntą netoli vandens. Nimfos gyvenimo stadija trunka nuo kelių mėnesių iki 3–5 metų (priklausomai nuo rūšies ir klimato). Lervos gyvena vandenyje ir kvėpuoja trachejinėmis žiaunomis. Subrendusi nimfa išlipa iš vandens ant augalo stiebo, jos odelė nugaroje plyšta, ir iš jos išropoja suaugęs vabzdys. Suaugėlių stadija trunka vos nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, jos tikslas – išplisti ir pasidauginti. Nimfos yra pasyvios arba aktyvios tykančios plėšrūnės. Jos turi modifikuotą apatinę lūpą, vadinamą kauke. Ramybės būsenoje ji yra sulenkta po galva, o pamačius grobį (vabzdžių lervas, buožgalvius, mažas žuvytes) – žaibiškai išmetama į priekį, sugriebiant auką dantytais čiuptuvais. 

     Žirgeliai yra paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia rūšių koncentracija aptinkama drėgnuosiuose atogrąžų miškuose (ypač Pietų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje), kur šiltas klimatas ir gausūs gėlo vandens telkiniai yra idealūs jų lervoms vystytis.