Uolinis skėrys Paranocarodes anatoliensis yra skėrių rūšis, priklausanti Pamphagidae šeimai ir paplitusi Turkijoje. Ši rūšis pirmą kartą buvo aprašyta Ali Demirsoy 1973 metais, pradinį pavadinimą suteikiant kaip Paranocarodes fieberi anatoliensis. 

     Vidutinio dydžio, stipriai suspaustas iš šonų. Patelės paprastai yra gerokai stambesnės už patinus. Kūnas yra šiurkštus, padengtas smulkiais gumburėliais ir raukšlėmis, kas padeda puikiai maskuotis tarp akmenų ir sausos augalijos. Priešnugarėlės vidurinė briauna (median carina) yra stipriai išreikšta ir profilyje sudaro vientisą, lanko formos iškilimą be ryškių pertrūkių. Šoninės briaunos dažnai būna neryškios arba susilieja su gumburėtais paviršiais. Galva vertikali, su trumpomis antenomis. Veido sritis dažnai turi ryškias briauneles. Užpakalinės šlaunų viršutinė briauna paprastai yra stipriai dantyta, o apatinė – su bukesniais dantukais. Skirtingai nei kai kurių kitų rūšių, P. anatoliensis prosternalinė atauga (esanti tarp priekinių kojų) yra labai smaili ir spygliška, o ne buka ar plokščia. Užpakalinės blauzdos turi spyglių eiles (dažniausiai 9–10 spyglių išorinėje ir vidinėje pusėse), kurie padeda judėti nelygiu paviršiumi. Jos dažniausiai turi specifinį spalvinį derinį – vidinė pusė gali būti melsva arba gelsva su juodais spyglių pagrindais, kas padeda taksonomams jas identifikuoti lauke. Prieškrūtinėlė turi iškilusią, smailią, spyglišką ataugą. Pilvelio tergitai (nugaros plokštelės) yra iškilę, o vidurinės jų projekcijos dažnai išsikiša už užpakalinio plokštelės krašto. Klausos organas (timpanas) yra labai didelis, jo skersmuo yra net 3–3,5 karto didesnis už pirmojo pilvelio segmento kvėptuką (spiracle). Artimose rūšyse šis santykis būna mažesnis. Tai vienas pagrindinių diagnostinių požymių. Spalva varijuoja nuo pilkai rudos iki tamsiai rudos. 

     Tai endeminis Turkijos vabzdys, dažniausiai aptinkamas Vakarų ir Vidurio Anatolijos kalnuotose vietovėse (pvz., Antalijos, Ispartos, Konyos provincijose). Jie gyvena sausose, uolėtose vietose su reta augalija.