Pilkasis pelikanas (Pelecanus philippensis) yra pelikaninių šeimos paukštis, paplitęs Pietų ir Pietryčių Azijoje. Nors tai stambus vandens paukštis, jis yra vienas mažiausių tarp visų pelikanų rūšių.

     Kūno ilgis 125–152 cm, išskleistų sparnų plotis 213–250 cm, svoris 4,1–6 kg. Snapo ilgis 285–355 mm. Suaugę paukščiai yra daugiausia baltai pilki. Jų nugara, sparnai ir uodega yra pilkšvi, o pilvas – baltas. Viršugalvyje ir pakaušyje paukščiai turi pilkšvą, garbanotų plunksnų kuodą. Aplink akis yra plikos odos plotai, kurie paukščiui suteikia „akinių“ išvaizdą. Veido oda paprastai yra gelsvai oranžinė, tačiau veisimosi metu oda priešais akis gali tapti ryškiai purpurinė. Veisimosi sezono metu paukščių pastaibis, šonai ir sparnų apatinės dengiamosios plunksnos įgauna rausvą (lašišos) atspalvį, o krūtinė tampa ochros geltonumo. Viršutinė snapo dalis yra melsvai rožinė arba oranžiškai geltona su ryškiomis juodomis ar tamsiai mėlynomis dėmėmis abiejuose šonuose. Šis požymis yra esminis skiriant šią rūšį nuo kitų pelikanų. Po apatiniu snapu esantis talpus maišas yra purpurinės arba tamsiai rožinės spalvos, taip pat nusėtas tamsiomis dėmėmis. Snapo galas (vadinamas „nagu“) yra ryškesnis – nuo geltonos iki oranžinės spalvos. Tik išsiritę jaunikliai yra pliki, tačiau greitai apauga baltais pūkais. Augdami jie įgyja rusvai pilką, dėmėtą apdarą. Svarbu tai, kad būdingosios dėmės ant snapo atsiranda tik po pirmųjų metų, o pilną suaugusio paukščio išvaizdą jie įgauna trečiaisiais gyvenimo metais.

     Aptinkami prie didelių vidaus vandenų, ežerų, upių žiočių ir pakrančių lagūnų. Tai bendruomeniški paukščiai, perintys triukšmingose kolonijose medžiuose, dažnai kartu su kitais vandens paukščiais, pavyzdžiui, gandrais. Dėtyje paprastai būna 3–4 balti kiaušiniai. Daugiausia maitinasi žuvimi, kurią gaudo plaukiodamas vandens paviršiuje ir naudodamas savo didelį snapo maišą kaip tinklą. 

     Peri Indijoje, Šri Lankoje ir Kambodžoje. Nors rūšies lotyniškas pavadinimas nurodo Filipinus, ten ši rūšis išnyko dar XX a. septintajame dešimtmetyje. Įrašytas į IUCN Raudonąjį sąrašą kaip beveik nykstanti (Near Threatened) rūšis. Pagrindinės grėsmės yra buveinių naikinimas, miškų kirtimas ir žmonių trikdymas perėjimo metu.