Glotnioji savisukė (Periploca laevigata) yra stepukinių (Apocynaceae) šeimos augalų rūšis. Ši rūšis yra sausrą toleruojantis krūmas, kilęs iš Makaronezijos regiono (Kanarų, Selvaženso (Laukinių) salų) ir pasižymintis ožkos ragus primenančiais vaisiais. 

     Tai daugiametis, tankiai šakotas, visžalis krūmas arba puskrūmis, pasiekiantis 2–3 metrų aukštį. Jauni šio augalo ūgliai yra visiškai pliki (glotnūs), o senesnės šakos – sumedėjusios ir lanksčios. Pažeidus stiebus arba lapus, iš specializuotų pieno indų gausiai skiriasi tirštas, baltas, toksinių savybių turintis lateksas. Lapai ant šakučių išsidėstę labai tankiai, priešpriešiais ir turi trumpus, storus lapkočius. Lapo lakštas yra odiškas, glotnus, ištisinis, lacetiškas arba siaurai elipsiškas ir siekia iki 5–7 centimetrų ilgį. Žiedai yra taisyklingi, dvilyčiai, nedideli ir susitelkę į negausias viršūnines arba pažastines kekeles. Suaugusį penkianarį vainikėlį sudaro penki pailgi, smaili skiautėlapiai, kurie pumpure būna susisukę sraigtiškai. Vainikėlio skiltelės iš išorės yra žalsvai geltonos, o iš vidinės pusės – tamsiai rudos, violetinės arba purpurinės spalvos. Žiedo centre susidaro papildomas vainikėlis (karūnėlė) su siūliškais priedais, kurie apgaubia tarpusavyje suaugusius kuokelius ir piestelę. Žiedadulkės nesubyra pavieniui, o yra sujungtos į specifinius vaškinius maišelius, vadinamus polinijomis. Po apvaisinimo iš dviejų laisvų vaislapėlių išsivysto būdingi poriniai, horizontaliai į šonus išsikišę lapavaisiai. Šie ilgi, smailėjantys vaisiai dėl savo išvaizdos liaudyje vadinami „ožkos ragais“, o juose bręsta plokščios sėklos su ilgais, šilkiniais skristukais. 

     Natūralūs šio augalo biotopai – aridinių (sausringų) subtropikų zonų uolėtos vietovės ir pakrančių krūmynai. Ji puikiai prisitaikiusi augti ekstremaliomis sąlygomis: vulkaniniuose pelenuose, uolų plyšiuose, kalnų šlaituose bei uolėtose pakantėse, kur dirvožemis yra skurdus, kalkingas ir greitai džiūstantis. Augalas lengvai pakelia tiesioginę saulėkaitą, stiprius vėjus bei ilgalaikes sausras. Augalo audiniuose ir jo baltame latekse sintezuojama didžiulė cheminių junginių įvairovė – kardenolidų tipo širdies glikozidai bei C21 pregnano steroidai. Šios medžiagos pasižymi stipriu citotoksiniu bei vabzdžius atbaidančiu poveikiu. Nors šie nuodai yra toksiški, laukinėje gamtoje ožkos sausrų metu sėkmingai ėda šio krūmo šakas (iš čia ir kilęs ispaniškas augalo liaudies pavadinimas cornicabra – ožkos ragas). Gyvūnų organizmai sugeba neutralizuoti tam tikrą taninų ir steroidų kiekį, todėl sausuoju periodu krūmas tampa kritiškai svarbiu mitybos grandinės elementu salų ekosistemoje. Po sėkmingo apvaisinimo krūmas demonstruoja unikalų energijos paskirstymą – maži, vos 1 cm skersmens žiedeliai išbrinksta į milžiniškus, iki 10 cm ilgio dvigubus lapavaisius. Vaisiams išilgai plyšus, sėklos išbyra ne visos iš karto. Jos turi ilgus, higroskopinius plaukelius, kurie reaguoja į oro drėgmę. Esant sausam ir vėjuotam orui, plaukeliai išsiskleidžia kaip parašiutai, o stiprūs vandenyno vėjai išnešioja sėklas didžiuliais atstumais virš vulkaninių salos platybių. 

     Tai yra endeminė Kanarų ir Selvaženso (Laukinių) salų rūšis.