Tošinis kuoduotis (Phalera bucephala) yra kuoduočių (Notodontidae) šeimos drugys.

     Šios rūšies drugių išskleistų sparnų plotis siekia 55–68 mm.Tupintis drugys glaudžia priekinius sparnus stogeliu virš pilvelio, todėl vizualiai primena nulaužtą beržo šakelę. Priekinių sparnų pamatinis fonas yra sidabriškai pilkas arba pilkšvai baltas, išmargintas smulkiomis skersinėmis banguotomis linijomis. Ryškiausias morfologinis bruožas – priekinio sparno viršūnėje (apikalinėje dalyje) esanti didelė, pusapvalė, geltonai rusva (ochros spalvos) dėmė. Šią šviesią dėmę nuo likusios pilkos sparno dalies skiria tamsiai ruda, dviguba skersinė juostelė. Užpakaliniai sparnai yra kur kas šviesesni, gelsvai balti arba kreminio atspalvio, su neryškiu pilkšvu piešiniu. Drugio galva ir krūtinė yra apaugę tankiais, ilgais, geltonais plaukeliais, suformuojančiais kuoduką, kuris imituoja šakos lūžio vietos medieną. Tvirtas, stambus pilvelis taip pat tankiai plaukuotas, o jo segmentai nuspalvinti gelsvais bei pilkais tonais. Vikšro kūnas išmargintas išilginiais geltonais ir juodais dryžiais, kurie sudaro kontrastingą raštą. Kiekvienas kūno segmentas turi skersines juodų taškų bei dėmelių eilutes, sukuriančias languotą ar mozaikišką vaizdą. Visas vikšro kūnas yra apaugęs minkštais, palyginti trumpais, baltais arba pilkšvais plaukeliais). Vikšro galva yra blizgi, visiškai juoda, tvirta ir pritaikyta intensyviam lapų graužimui. Prieš lėliukės stadiją visiškai užaugęs vikšras yra stambus ir gali pasiekti maždaug 5–6 centimetrų ilgį. 

     Šie drugiai dažniausiai apgyvendina lapuočių ir mišrius miškus, miško pakraščius, krūmynus bei drėgnus upių slėnius. Rūšis labai dažna miesto parkuose, soduose, skveruose ir pakelių gyvatvorėse. Šilti, saulėti ir atviri plotai yra labiau mėgstami vikšrų vystymuisi. Per metus išsivysto viena generacija. Suaugėliai skraido nuo gegužės iki liepos mėnesio. Suaugę drugiai turi sunykusius burnos organus – jie visiškai nesimaitina ir gyvena iš vikšro stadijoje sukauptų maisto medžiagų atsargų. Vikšrai yra tipiški polifagai, mintantys ąžuolų, beržų, liepų, gluosnių, lazdynų ir kitų lapuočių lapais. Jauni vikšrai gyvena ir maitinasi didelėmis, tankiomis kolonijomis ant vienos šakos. Tik vėlyvosiose vystymosi stadijose, prieš lėliukės fazę, jie išsisklaido ir tampa vienišiais. Suaugėliai dieną nejudėdami praleidžia ant medžių kamienų ar šakų, pasikliaudami savo maskuote, o aktyviai skraidyti ir poruotis pradeda tik visiškai sutemus (dažniausiai po vidurnakčio), juos stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai. Rudenį (rugsėjo mėnesį) subrendę vikšrai nusileidžia ant žemės. Jie įsirausia į viršutinį dirvožemio sluoksnį arba pasislepia po nukritusiais lapais, kur suverpia lengvą kokoną ir žiemoja lėliukės stadijoje.

     Rūšis aptinkama visame Europos žemyne – nuo Airijos ir Didžiosios Britanijos vakaruose iki pat Uralo kalnų rytuose. Ji sėkmingai gyvena tiek Viduržemio jūros regiono šalyse (Ispanijoje, Italijoje), tiek Šiaurės Europoje (Skandinavijos pietinėje ir centrinėje dalyse). Paplitimo arealas driekiasi per visą vidutinio klimato Azijos zoną. Drugys aptinkamas Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Centrinėje Azijoje, Sibire (iki pat rytinių regionų) bei Tolimuosiuose Rytuose, įskaitant šiaurinę Kiniją, Korėjos pusiasalį ir Japoniją. Lietuvoje tai yra dažna ir įprasta rūšis.