Kraginiai (Podicipedidae) yra vandens paukščių šeima, vienintelė išlikusi kraginių paukščių (Podicipediformes) būryje. Tai specializuoti narai, paplitę viso pasaulio gėluosiuose vandenyse. 

     Kūnas:laivelio formos, pailgas ir aerodinamiškas, pritaikytas lengvam skverbimuisi į vandenį. Dydis svyruoja nuo mažų (apie 23 cm, 120 g) iki didelių (iki 74–76 cm, 1,6 kg) paukščių. Kaklas ilgas ir lankstus. Ant galvos veisimosi metu dažnai išauga puošnios plunksnos (kuodukai, apykaklės), naudojamos ritualiniuose šokiuose. Snapas tiesus, smailus ir tvirtas; forma skiriasi priklausomai nuo mitybos (žuvaėdžių – ilgesni, vabzdžiaėdžių – trumpesni). Kojos yra kūno gale (prie uodegos), todėl kraginiai puikiai nardo, tačiau sausumoje negali normaliai vaikščioti ir stovi vertikaliai. Kraginiai neturi ištisinės plaukiojamosios plėvės kaip antys. Kiekvienas pirštas turi atskiras plaukiojamąsias skiautes (skiautėtas kojas), kurios veikia kaip irklai. Pastaibis smarkiai suplotas iš šonų, kad skrodžiant vandenį sukeltų kuo mažesnį pasipriešinimą. Plunksnos labai tankios, trumpa ir neperšlampamos. Pilvo plunksnos pasižymi šilkiniu blizgesiu, nes jų struktūra padeda sulaikyti orą ir užtikrinti šilumą nardant. Uodega beveik išnykusi (rudimentinė), uodegos srityje matomi tik minkšti pūkai, todėl kraginiai atrodo „beuodegiai“. Sparnai palyginti trumpi ir smailūs. Nors skrenda greitai, nuo vandens pakyla sunkiai, ilgai įsibėgėdami paviršium. Skirtingai nei daugelio kitų paukščių, kraginių kaulai yra santykinai mažiau pneumatiški, o tai padeda jiems lengviau nuskęsti ir ilgiau išbūti po vandeniu. Akių rainelė dažnai būna ryški (raudona arba geltona), o regėjimas puikiai pritaikytas medžioti po vandeniu. 

     Kraginiai yra tikri vandens paukščiai, sausumoje pasirodantys itin retai. Veisimosi metu renkasi stovinčius arba lėtai tekančius gėluosius vandenis (ežerus, tvenkinius, lėtas upių atkarpas). Svarbiausia sąlyga – gausi pakrančių augalija (nendrės, meldai), kurioje jie slepia lizdus. Poilsio ir migracijos metu persikelia į didesnius atvirus vandens telkinius. Kai kurios rūšys (pvz., ausuotasis kragas) žiemoti traukia į jūrų pakrantes, kur vanduo neužšąla. Lizdas sukamas tiesiog vandenyje kaip plūduriuojanti platforma, pritvirtinta prie nendrių. Lizdo medžiaga pūva, o išsiskirianti šiluma papildomai šildo kiaušinius. Jaunikliai vos išsiritę moka plaukti, tačiau dažnai važinėja ant tėvų nugarų, pasislėpę po sparnais, kad nesušaltų ir būtų saugūs nuo lydekų ar kitų plėšrūnų. Aktyvūs plėšrūnai. Maisto ieško nardydami (gali išbūti po vandeniu iki minutės ir panerti į kelių metrų gylį). Minta žuvimis, vandens vabzdžiais, vėžiagyviais ir minkštatūriais. Kraginiai ryja savo plunksnas. Jos skrandyje suformuoja kamštį, kuris sulaiko žuvų ašakas, kol jos suminkštėja arba yra atryjamos, taip apsaugant žarnyną. Dauguma rūšių yra migruojančios, skrenda naktimis. Kadangi jų sparnai trumpi, skrydis būna greitas ir tiesus, bet pakilimui reikia ilgo „įsibėgėjimo“ takelio vandens paviršiumi. 

     Kraginiai yra paplitę beveik visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą ir tolimąją Arktį. Dauguma rūšių telkiasi vidutinio ir subtropinio klimato juostose.