Šv. Pauliaus pjūklius (Poecilimon sanctipauli) yra tiesiasparnių (Orthoptera) būrio, pjūklinių (Phaneropteridae) šeimos vabzdys. Ši rūšis priklauso gausiai Poecilimon genčiai, kuriai būdingas polimorfizmas ir sudėtinga bioakustinė komunikacija. Pirmą kartą aprašyta 1878 metais Brunnerio von Wattenwylio. Mokslinėje literatūroje išskiriama vadinamoji „Poecilimon sanctipauli grupė“, apjungianti kelias giminingas rūšis.
Lyginant su kitomis genties rūšimis, ši yra vidutinio arba didelio dydžio. Kūnas tvirtas, dažniausiai žalsvas arba gelsvai rusvas su šviesesnėmis dėmėmis. Šonuose už akių dažnai matoma tamsi juosta, kuri gali tęstis per visą priešnugarėlę. Platus viršugalvio (fastigium) gumburėlis, kuris yra platesnis arba tokio pat pločio kaip pirmasis antenų narelis (scapus). Patinų sparnai trumpalaikiai, pritaikyti garsų skleidimui. Striduliacinė dildė turi specifinį iškilimą, kuris lemia dviejų fazių garsinį signalą. Patelių sparnai yra išsivystę ir persidengiantys, todėl patelės gali skleisti atsakomuosius garsus patinams. Turi santykinai dideles krūtinės dalies (prothoracic) kvėpavimo angas. Patelės kiaušdėtis palyginti trumpas. Užpakalinės šlaunies ir kiaušdėties ilgio santykis paprastai viršija 2. Patinai turi specifinės formos cerkus (pilvelio priedus), kurie yra svarbūs nustatant rūšį. Jų priešnugarėlė (pronotum) gale gali būti šiek tiek pakelta, kad geriau sklistų garsas. Patelių subgenitalinė plokštelė yra trumpa ir ryškiai skersa, dažnai su negiliu įkirpimu arba tiesiu galiniu kraštu.
Mėgsta krūmynus, pievas ir kitas saulėtas, augmenija gausias vietas. Patinai skleidžia specifinius ultragarsinius signalus, kuriais vilioja pateles. Šie garsai yra svarbus skiriamasis bruožas rūšies identifikavimui.
Paplitimas apima rytinę Egėjo jūros regiono dalį, apimančią tiek Graikijai priklausančias salas, tiek vakarinę Turkijos pakrantę. Aptinkami Samoso, Rodo, Nisyros, Koso, Kalymnos ir Simi salose. Taip pat aptinkami vakarinėje Mažosios Azijos dalyje (Anatolijoje), ypač Izmiro apylinkėse ir kitose pakrantės zonose.