Papartūnai (Polypodiopsida) yra augalų (Plantae) karalystės skyrius. Priklauso sporinių induočių grupei. Mokslininkams pradėjus tirti augalų DNR, paaiškėjo, kad senasis „papartūnų“ skyrius nebuvo vientisa grupė. Todėl modernioje sistemoje (pvz., pagal tarptautinę PPG I sistemą) visi paparčiai ir jų artimi giminaičiai (įskaitant asiūklius) buvo sujungti į vieną didelę klasę – Polypodiopsida. Šiuolaikinei Polypodiopsida klasei iš viso priklauso apie 10 578 gyvuojančios rūšys. Kadangi ši nauja, stambi grupė sujungė ne tik tradicinius paparčius, bet ir anksčiau atskirai laikytas grupes, visa ši įvairovė dabar skirstoma į 4 stambius poklasius. Polypodiidae (Tikrieji paparčiai) - didžiausia grupė, apimanti daugiau nei 10 000 rūšių (apie 95 % visos klasės įvairovės). Jai priklauso visi mums įprasti miško paparčiai, egzotiniai medžiapaparčiai ir smulkūs vandens paparčiai. Equisetidae (Asiūkliai) - viena iš grupių, kuri seniau buvo laikoma visiškai atskiru skyriumi, o dabar yra įtraukta čia. Jai priklauso apie 15 rūšių. Ophioglossidae (Driežliežiniai ir šakiapaparčiai) - nedidelė, bet evoliuciškai labai sena ir įdomi grupė, kuriai priklauso apie 110–135 rūšys. Marattiidae - tropiniai paparčiai stambiais, masyviais šakniastiebiais, apimantys apie 110–130 rūšių.

     Priešingai nei samnos ar pataisai, papartūnai (šertvainiai) turi didelius, sudėtingos struktūros lapus su išsišakojusiomis gyslomis. Jauni lapai dažniausiai būna susisukę į sraigę (pumpure). Turi išvystytą vandens indų (ksilemos ir floemos) sistemą, leidžiančią efektyviai pernešti vandenį bei maistines medžiagas. Šie augalai neturi sėklų ir neveda žiedų. Jų gyvybiniam ciklui būdinga kartų kaita, kurioje dominuoja diploidinis sporofitas (pats papartis). Polaiškis yra labai mažas, trumpaamžis, o apvaisinimui būtinas vanduo. Paparčio polaiškyje esančiuose anteridžiuose subręsta spermatozoidai, o archegonėse – kiaušialąstės. Vandens laše spermatozoidai priplaukia prie kiaušialąstės ir įvyksta apvaisinimas. Sporos vystosi specialiose talpyklose – sporangėse, kurios apatinėje lapų pusėje dažniausiai susitelkusios į grupeles, vadinamas sorais. 

     Šie augalai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus visiškai ledynines zonas (Antarktidą ir Tolimąją Arktį). Jų geografinis pasiskirstymas ir tankumas labai priklauso nuo klimato zonos. Atogrąžų miškuose sutinkama pati didžiausia biologinė įvairovė. Daugiau nei 80 % visų pasaulio paparčių rūšių auga būtent drėgnuose tropikų ir subtropikų miškuose bei kalnuotose vietovėse (pvz., Anduose, Rytų Azijoje, Madagaskare). Tropikuose jie auga ne tik ant žemės, bet ir kaip epifitai (ant kitų medžių šakų bei kamienų). Vidutinių platumų zonoje paparčių rūšių skaičius mažesnis, tačiau jie sudaro labai didelę dalį miškų (ypač spygliuočių ir mišrių) apatinio ardo augalijos. Nors dauguma mėgsta drėgmę ir pavėsį, tam tikros rūšys yra prisitaikiusios gyventi dykumų uolų plyšiuose ar kalnuose.