Šertvainiai (Polypodiidae) yra augalų (Plantae) karalystės, papartūnų (Polypodiopsida) klasės poklasis. Tai pati didžiausia ir gausiausia papartūnų klasės grupė, jungianti daugiau nei 10 300 egzistuojančių rūšių. Tai sudaro apie 95 % visos šiuolaikinės paparčių įvairovės. 

     Šių augalų sporofitas yra aiškiai diferencijuotas į šaknis, stiebą ir lapus. Stiebas dažniausiai yra pakitęs į požeminį arba šliaužiantį šakniastiebį (rizoidinį stiebą), kuris būna padengtas apsauginiais plaukeliais ar žvyneliais. Iš šakniastiebio į dirvožemį išauga pridėtinės šaknys, kurios įtvirtina augalą ir siurbia vandenį. Lapai yra stambūs megafilai su išvystyta išsišakojusia indų sistema. Jauniems šios grupės lapams būdingas sraigiškas susisukimas pumpure – augdami pavasarį jie pamažu išsivynioja iš standžios „sraigės“ formos. Lapalakščiai gali būti ištisiniai, tačiau dažniausiai jie yra vieną, du ar tris kartus plunksniškai skaldyti. Esminis poklasio bruožas – unikalios leptosporangės, kurios išsivysto tik iš vienos lapo paviršiaus ląstelės ir turi itin ploną sienelę. Šios sporangės apatinėje lapo pusėje dažniausiai susitelkia į grupes, vadinamas sorais. Daugelio rūšių sorus iš viršaus saugo specialios morfologinės kilmės plėvelės (induzijos), kurios subrendus sporoms sudžiūsta. Kiekviena sporangė turi specialių ląstelių žiedą – sutankėjimą (annulus), kuris džiūdamas mechaniškai suveikia kaip katapulta ir iššauna sporas į aplinką. 

     Lietuvoje ir kituose vidutinio klimato kraštuose pagrindinis jų biotopas yra drėgni lapuočių, spygliuočių bei mišrūs miškai (ypač brandūs eglynai, upelių slėniai, miško paklotė). Tropiniai atogrąžų miškai yra pats turtingiausias Polypodiidae biotopas. Čia jie masiškai įsikuria ne tik ant žemės, bet ir specifinėse ekologinėse nišose – kaip epifitai ant kitų medžių kamienų ar uolų (litofitai). Salvinijiečių (Salviniales) eilės paparčiai yra visiškai pakeitę savo biotopą – jie auga plūduriuodami gėlo vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, lėtos tėkmės upių) paviršiuje. Šių augalų biologijai būdinga akivaizdi dviejų fazių kaita, kurioje dominuoja ilgametis sporofitas (pats papartis). Trumpalaikė lytinė karta (gametofitas) apriboja jų biologinį plitimą, nes apvaisinimui būtina skysto vandens plėvelė. Jie yra autotrofai – patys gaminasi maistines medžiagas per didelius, gerai išvystytus žalius lapus. Kai kurios rūšys (pvz., Polypodium vulgare) savo šakniastiebiuose sukaupia unikalių medžiagų, pavyzdžiui, osladino, kuris yra net 500 kartų saldesnis už cukrų. Biologiškai šertvainiai pritaikyti plisti itin dideliais atstumais, nes jų lengvas sporas toli išnešioja vėjas.