Vakarinis stepinis baltukas (Pontia daplidice) yra baltukų (Pieridae) šeimos drugys. Ilgą laiką jis buvo laikomas viena plačiai paplitusia rūšimi, tačiau modernūs genetiniai ir biocheminiai tyrimai atskleidė kur kas sudėtingesnę situaciją – paslėptų rūšių kompleksą. Didžiausias taksonominis lūžis įvyko atradus, kad populiacija, kuri vizualiai atrodo identiškai, iš tikrųjų susideda iš dviejų genetiškai skirtingų rūšių. Vakarinė rūšis - Pontia daplidice paplitusi Pietų bei Vakarų Europoje ir Šiaurės Afrikoje, rytinė - Pontia edusa paplitusi Centrinėje bei Rytų Europoje ir Azijoje.

     Tai vidutinio dydžio drugys, kurio sparnų ilgis siekia nuo 35 iki 50 mm. Pagrindinis viršutinės sparnų pusės fonas yra šviesiai baltas, suteikiantis šiai rūšiai klasikinę baltukų šeimos išvaizdą. Priekinių sparnų viršūnėse ryškiai išsiskiria juodos arba tamsiai pilkos dėmės, kurių viduje matomi smulkūs balti brūkšneliai bei akutės. Patinus nuo patelių galima atskirti pagal tai, kad patelių sparnų viršutinis raštas yra gerokai tamsesnis, platesnis ir papildytas papildoma disko formos dėme. Pačiu unikaliausiu šios rūšies bruožu laikoma užpakalinių sparnų apatinė pusė, kurią puošia tankus mozaikinis raštas. Šį apatinį maskuojamąjį raštą sudaro kontrastingos gelsvai žalios arba pilkšvai žalios dėmės, įsiterpusios tarp baltų laukelių. Tokia sparnų morfologija ir spalvinė gama padeda tūpinėjančiam drugeliui idealiai pasislėpti tarp lauko žiedų bei sausos žolės. Atskirti Pontia daplidice nuo Pontia edusa gamtoje vizualiai yra neįmanoma, kadangi šios dvi rūšys yra morfologiškai identiškos. Vienintelis absoliučiai tikslus būdas atskirti patį individą (ypač hibridinėse zonose, pavyzdžiui, Šiaurės Italijoje) yra DNR arba hemolimfos (fermentų) biocheminiai tyrimai.

     Šie drugiai yra tipiški atvirų, sausų ir karštų buveinių gyventojai. Jie vengia tankių miškų ar drėgnų vietovių ir renkasi sausas pievas ir stepes, smėlingas pievas, skurdžios augalijos plotus, laukus, dykvietes, pakeles, apleistus karjerus ir dirvonus. Viduržemio jūros regione jie dažnai sutinkami pakrančių kopose bei ant saulės įkaitintų uolėtų šlaitų. Tai itin dinamiški drugiai, per metus išauginantys nuo 2 iki 4 generacijų (priklausomai nuo regiono šiltumo ir platumos). Suaugėliai skraido nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (dažniausiai nuo kovo/balandžio iki spalio mėnesio). Šie baltukai pasižymi greitu, žemu ir vibraciniu skrydžiu. Jie yra stiprūs skrajūnai ir žinomi kaip migrantai – šiltuoju metų laiku jie skrenda tolyn į šiaurę (kartais pasiekdami net Skandinaviją ar Angliją), kur suformuoja laikinas vasaros populiacijas. Drugelių patelės kiaušinėlius deda po vieną ant kryžmažiedžių šeimos (Brassicaceae) augalų žiedynų arba stiebų. Pagrindinis vikšrų maistas yra pikulės (Sisymbrium), laibeniai (Alyssum), perkūnžolės, o pajūrio zonose – pajūrinės stoklės (Cakile maritima). Kiaušinėlio stadija trunka apie savaitę. Išsiritę pilkšvai melsvi, geltonai dryžuoti vikšrai intensyviai maitinasi augalų žiedais bei bręstančiomis sėklomis. Paskutinės rudeninės kartos vikšrai pavirsta lėliukėmis, kurios prisitvirtinusios prie augalų stiebų ar akmenų žiemoja iki kito pavasario. 

     Ši rūšis dominuoja Šiaurės ir Vakarų Afrikoje, Kanarų salose, Pirėnų pusiasalyje (Ispanijoje, Portugalijoje), Prancūzijoje bei Viduriniuose Rytuose. Šiaurinė jos paplitimo riba siekia Vakarų Vokietiją. Šiaurės vakarų Italijoje, ypač teritorijoje į šiaurę nuo Genujos (pvz., Alesandrijos provincijoje Pjemonte), aptinkamos abi rūšys genetinės dvynės (Pontia daplidice ir Pontia edusa). Mokslininkai nustatė, kad čia egzistuoja labai siauras geografinis ruožas, kuriame šie drugiai kryžminasi tarpusavyje ir sudaro mišrias, hibridines populiacijas.