Pulicidae yra blusų šeima, priklausanti blusų (Siphonaptera) būriui. Tai viena žinomiausių blusų šeimų, nes jai priklauso rūšys, dažniausiai puolančios žmones ir naminius gyvūnus. 

     Kūno ilgis svyruoja nuo 1 iki 4 mm. Patelės paprastai yra didesnės už patinus. Kūnas yra stipriai suplotas iš šonų, todėl blusa gali lengvai „nerti“ per tankų kailį. Kūną dengia kietos plokštelės (skleritai), saugančios nuo mechaninio poveikio. Dauguma Pulicidae atstovų turi gerai išvystytas, paprastas akis. Antenos trumpos, sudėtos į specialias duobutes galvos šonuose, kad nekliūtų judant. Burnos aparatas yra duriamasis-čiulpiamasis, pritaikytas pradurti odą ir pasiekti kapiliarus. Turi tris poras kojų. Užpakalinė pora yra gerokai ilgesnė ir stipresnė, skirta šuoliams. Ant kojų segmentų yra nageliai ir šereliai, padedantys tvirtai prisikabinti prie šeimininko. Kūnas apaugęs atgal nukreiptais šereliais ir spygliais. Kai kurios gentys (pvz., Ctenocephalides) turi „šukas“ (ktenidijas) ant galvos ar krūtinės, kurios veikia kaip fiksatoriai kailyje. Pulicidae išskiriamos pagal šias detales: kiekvienas pilvelio segmentas turi tik vieną šerelių eilę. Pilvelio gale esantis jutimo organas - sensiliumas (pygidiumas), padedantis pajusti oro sroves ir vibracijas.Vidinė struktūra: Neturi vidinės briaunos ant vidurinių kojų klubų (mesocoxa), o tai skiria jas nuo kai kurių kitų šeimų. 

     Pulicidae buveines apima dvi pagrindinės erdvės. Šeimininko kūnas - tai laikina buveinė, skirta maitinimuisi ir poravimuisi. Dauguma rūšių nėra griežtai specifinės vienam šeimininkui ir gali migruoti tarp skirtingų rūšių gyvūnų bei žmonių. Lizduose, landose, namuose vyksta didžioji gyvenimo ciklo dalis (apie 95 % populiacijos sudaro kiaušinėliai, lervos ir lėliukės aplinkoje). Laukinėje gamtoje tai yra graužikų urvai, paukščių lizdai, žvėrių landos. Žmogaus aplinkoje (sinantropinis biotopas) - kilimai, minkšti baldai, plyšiai grindyse, gyvūnų guoliai. Optimalios sąlygos vystymuisi yra 18–24°C temperatūra ir 80–95% drėgmė. Visos Pulicidae šeimos blusos pereina keturias vystymosi stadijas. Patelė padeda kiaušinėlius ant šeimininko kūno, tačiau jie nėra lipnūs, todėl greitai nukrenta į aplinką (guolius, kilimus, urvus). Išsiritusios kirmėliškos, bekojės lervos vengia šviesos ir minta organinėmis liekanomis: dulkėmis, odos pleiskanomis bei suaugusių blusų išmatomis („blusų nešvarumais“), kuriose gausu nesuvirškinto kraujo. Subrendusi lerva susuka šilkinį kokoną, prie kurio prilimpa aplinkos dulkės, užmaskuodamos jį. Šioje stadijoje blusa gali „miegoti“ nuo kelių savaičių iki dvejų metų, kol pajunta šeimininko vibraciją ar šilumą. Tik suaugusios blusos yra parazitai. Jos privalo pasimaitinti krauju, kad galėtų lytiškai subręsti ir daugintis. Tai yra ektoparazitai, besimaitinantys žinduolių ir kartais paukščių krauju. 

     Jos aptinkamos visur, kur gyvena jų šeimininkai – nuo pusiaujo dykumų ir atogrąžų miškų iki tundros. Nors šeima paplitusi plačiai, didžiausia rūšių įvairovė stebima vidutinio klimato juostose.