Blusos (Siphonaptera) yra vabzdžių (Insecta) būrys, kuriam priklauso besparniai, iš šonų suploti, vikriai šokinėjantys vabzdžiai. 

     Suaugusios blusos yra maži (1–6 mm), besparniai vabzdžiai, turintys stipriai sklerotizuotą (sukietėjusį) kūną. Iš šonų smarkiai suplotas kūnas leidžia joms laisvai nardyti tarp šeimininko plaukų. Antenos trumpos, trijų segmentų, paslėptos specialiose duobelėse už akių, kad nekliūtų judant. Akys paprastos (ocelės) arba jų visai nėra; blusos neturi sudėtinių akių. Burnos aparatas pritaikytas pradurti odą ir siurbti kraują. Jį sudaro duriamieji šereliai ir siurbiamoji sistema. Dauguma rūšių turi genalines (ant žandų) ir pronotalines (ant priešnugarėlės) šukas – tai standūs spygliai, nukreipti atgal, kurie neleidžia blusai nuslysti nuo šeimininko, kai šis bando ją iškrapštyti. Krūtinė susideda iš trijų dalių, prie kurių tvirtinasi trys poros kojų. Užpakalinė kojų pora yra gerokai ilgesnė ir galingesnė, pritaikyta šuoliams. Kojose yra rezilino – itin elastingo baltymo, kuris veikia kaip spyruoklė, sukaupianti energiją šuoliui. Pilvelis sudarytas iš 10 segmentų. Paskutiniame segmente yra sensiliumas (pygidiumas) – sensorinis organas, fiksuojantis oro sroves ir vibracijas. Patelės yra didesnės už patinus, jų pilvelio galas suapvalintas. Patinai mažesni, pilvelio galas dažnai užriestas į viršų, turi itin sudėtingą genitalijų aparatą. Blusos yra pilnos metamorfozės vabzdžiai, todėl jų stadijų morfologija kardinaliai skiriasi: Lervos - kirmėliškos formos, be kojų ir akių, padengtos šereliais. Turi kramtomąjį burnos aparatą organinėms liekanoms ėsti. Lėliukės esančios šilkiniame kokone, prie kurio dažnai prilimpa aplinkos dulkės ir šiukšlės, užmaskuodamos jas.

     Blusų buveinės skirstomos į dvi dalis: patį šeimininką ir jo aplinką. Šeimininkas (mikrobiotopas) - tai žinduoliai (apie 95 % rūšių) ir paukščiai (apie 5 %). Blusos pasirenka gyvūnus, kurie turi pastovias guolių vietas, urvus ar lizdus. Aplinka (makrobiotopas): kadangi kiaušinėliai ir lervos vystosi ne ant gyvūno, jų pagrindinė buveinė yra urvai ir lizdai. Čia palaikoma stabili temperatūra ir aukšta drėgmė, būtina lervoms. Namų aplinkoje tai yra kKilimų pagrindai, grindų plyšiai, naminių gyvūnų guoliai, minkšti baldai. Gamtiniai biotopai yra miško paklotė, graužikų urvai po žeme, paukščių inkilai. Patelė padeda kiaušinėlius ant šeimininko kūno, tačiau jie nėra lipnūs, todėl greitai nukrenta į aplinką. Per gyvenimą viena patelė gali padėti iki 500 kiaušinėlių. Lervos yra labai jautrios iš džiūvimui, todėl jos niekada negyvena atvirose, saulėtose vietose. Jos ieško tamsių, drėgnų kampelių, kur kaupiasi organinės dulkės. Priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros, ciklas trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Suaugėliai be maisto gali išgyventi ilgą laiką, jei aplinka vėsi ir drėgna. Suaugėliai yra hematofagai (minta tik krauju). Lervos kraujo nesiurbia – jos minta organinėmis liekanomis ir „blusų nešvarumais“ (suaugėlių pašalintu pusiau suvirškintu krauju). 

     Blusos yra paplitusios visame pasaulyje – nuo Arkties iki Antarktidos pakrančių. Jų paplitimą lemia ne tik klimatas, bet ir šeimininkų (žinduolių bei paukščių) geografinė dispozicija. Dauguma rūšių, kurios parazituoja naminius gyvūnus ar žmones (pvz., katinė blusa Ctenocephalides felis), yra paplitusios visuose žemynuose kartu su žmonių migracija. Tam tikros rūšys yra endeminės ir sutinkamos tik tam tikrose platumose, kur gyvena jų specifiniai šeimininkai (pvz., tik tam tikrų rūšių graužikai ar kalnų gyvūnai). Antarktidoje taip pat randama blusų, kurios parazituoja pingvinus ir kitus jūros paukščius jų lizdavietėse.