Erškėtiečiai (Rosales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės erškėčiažiedžių (Rosidae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso 9 šeimos, daugiau nei 260 genčių ir apie 7 700–8 000 rūšių. 

     Erškėtiečių eilei priklauso įvairių gyvenimiškų formų augalai: medžiai, krūmai, puskrūmiai bei daugiametės ar vienmetės žolės. Šių augalų požeminę dalį dažniausiai sudaro gerai išvystyta liemeninė arba kuokštinė šaknų sistema. Antžeminiai stiebai gali būti sumedėję arba žoliniai, statūs, kylantys, o kartais – briaunoti, dygliuoti ar apaugę paprastaisiais plaukeliais. Lapai ant stiebo išsidėstę pražangiai arba priešpriešiais, o prie jų pamato dažnai išauga poriniai prielapiai. Lapo lakštas būna paprastasis (sveikas arba skiautėtas) arba sudėtinis – pirštiškas bei neporiškai plunksniškas. Augalų žiedai dažniausiai yra taisyklingi, dvilyčiai, rečiau – vienalyčiai. Apyžiedis yra dvigubas, susidedantis iš žalios taurelės ir spalvingo vainikėlio, kurie paprastai būna penkiabriaunės arba penkianarės sandaros. Kuokelių skaičius žiede svyruoja nuo kelių iki labai daug, jie išsidėstę vienu ar keliais ratais ant lėkštelės formos žiedsosčio. Piestelę sudaro vienas arba keli laisvi arba suaugę vaislapėliai. Mezginė, priklausomai nuo šeimos ir genties, gali būti viršutinė, vidurinė arba apatinė. Žiedai būna pavieniai arba susitelkę į įvairius žiedynus: kekes, skydus, skėčius ar šluoteles. Vaisių įvairovė yra labai didelė – bręsta kaulavaisiai, obuoliai, riešutėliai, lapavaisiai arba sutelktiniai vaisiai (pavyzdžiui, netikrosios uogos su hipantijumi).

     Daugelis medžių ir krūmų rūšių (pavyzdžiui, obelys, vyšnios, šilkmedžiai) auga vidutinių platumų lapuočių bei mišriuose miškuose, miško aikštelėse ir pamiškėse. Erškėtiniai augalai (tokie kaip įvairios sidabražolės ar rasakilos) dažnai dominuoja natūraliose pievose, ganyklose, sausuose šlaituose bei krūmynuose. Didelė dalis šio būrio atstovų aptinkami soduose, uogynuose, laukuose arba kaip sinantropinės bei ruderalinės rūšys (pavyzdžiui, dilgėlės ir kanapės, augančios šiukšlynuose, pakelėse bei prie sodybų). Didžioji dalis erškėtiečių (ypač erškėtinių šeimos atstovai) yra medingieji augalai, maitinantys bites, kamanes, žiedmuses ir drugelius. Kai kurios būrio šeimos, pavyzdžiui, kanapiniai (Cannabaceae) ir dilgėliniai (Urticaceae), evoliucijos eigoje prisitaikė prie vėjo apdulkinimo – jų žiedai smulkūs, neryškūs, be nektaro, tačiau produkuoja milžinišką kiekį lengvų žiedadulkių. Sultingi ir ryškūs būrio augalų vaisiai (obuoliai, kaulavaisiai, sutelktinės uogos) evoliuciškai išsivystė tam, kad priviliotų paukščius ir žinduolius. Gyvūnai suėda vaisius, o sėklos, praėjusios pro jų virškinamąjį traktą nepažeistos, yra išplatinamos dideliais atstumais. Guobinių (Ulmaceae) vaisiai (sparnuoti riešutėliai) yra platinami vėjo. Kiti vaisiai turi kibius plaukelius ar dygliukus, kuriais įsivelia į gyvūnų kailį. Šio būrio augalai sukuria didžiulę fitomasę ir yra pirminiai gamintojai ekosistemose. Jų lapais ir ūgliais maitinasi gausybė fitofagų (nuo vabzdžių lervų iki stambių žolėdžių žinduolių). Kai kurios būrio gentys (pavyzdžiui, žilakrūmiai – Elaeagnus) šaknų sistemoje sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis aktinobakterijomis (Frankia), taip praturtindamos dirvožemį mitybiniais elementais. Biologiniu požiūriu kai kurios rūšys pasižymi itin agresyviu plitimu. Ryškiausias pavyzdys Lietuvoje – raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), kuris pajūrio smėlynuose išstumia vietines rūšis ir keičia natūralių buveinių struktūrą. 

     Erškėtiečių eilės augalai yra kosmopolitai, paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia šių augalų rūšinė įvairovė ir gausa yra sutelkta Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato juostoje. Lietuvoje šis būrys taip pat užima reikšmingą vietą vietinėje floroje, kuriai priklauso tiek savaiminės miškų bei pievų rūšys, tiek kultūriniai sodo augalai.