Dėmėtasis mažasis naktinukas (Schrankia costaestrigalis) yra erebidų (Erebidae) šeimos drugys. Dėl savo išvaizdos šis drugys neretai yra painiojamas su ugniukais (Pyralidae arba Crambidae). 

     Tai smulkus naktinis drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia 16–22 mm. Šio vabzdžio priekinių sparnų ilgis yra apie 9–11 mm. Suaugėlio kūnas pasižymi itin ilgais lūpų čiuopikliais, kurie yra nukreipti tiesiai į priekį ir primena mažą straubliuką. Priekiniai sparnai yra balkšvai ochrinės arba rusvos spalvos, o link priekinio krašto jie pastebimai patamsėja. Jų raštą sudaro smulkus juodas brūkšnelis pamatinėje dalyje ir dantytos, tamsios skersinės linijos. Taip pat ant priekinių sparnų išsiskiria nedidelė juoda vidurinė dėmė, kuri tamsiu šešėliu jungiasi su išorine linija. Užpakaliniai drugio sparnai yra daug šviesesni, balkšvai gelsvi, su pilku diskiniu tašku viduryje. Šios rūšies vikšrai yra stambūs, o jų kūnas nuspalvintas tamsia purpuriškai ruda spalva. Vikšro nugarinėje dalyje aiškiai matomos šviesios išilginės linijos, iš kurių šoninės iš apačios yra apvestos juodu apvadu. Šonai yra labiau ochrinio atspalvio, o pats kūno paviršius gali turėti smulkių gumburėlių ar išaugų. 

     Dažniausiai šios rūšies drugiai apgyvendina šlapžemes ir žemapelkes, teritorijas, kuriose nuolat laikosi aukštas gruntinio vandens lygis ir gausu durpynų augalijos. Noriai lanko pelkėtus beržynus, juodalksnynus bei miško laukymes, kur paklotėje kaupiasi drėgmė. Taip pat ir drėgnas pievas ir pamiškes, vietas, pasižyminčias vešlia žoline augalija. Suaugėliai yra naktiniai drugiai, aktyviai skraidantys tamsiuoju paros metu. Priklausomai nuo klimato sąlygų ir geografinės zonos, jie išvysto vieną arba dvi generacijas per metus. Šiltesniuose regionuose pirmoji karta skraido nuo gegužės iki birželio, o antroji – nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio. Gamtoje šių drugių ankstyvosios stadijos ilgą laiką išliko mįsle, nes vikšrai pasižymi slaptu gyvenimo būdu. Tyrimai atskleidė, kad didžiąją dalį savo laiko jie praleidžia pasislėpę augalų detrite arba net požeminėse landose, todėl natūraliose buveinėse yra aptinkami itin retai. Vikšrai yra polifagai. Laboratorinėmis sąlygomis ir stebėjimais gamtoje nustatyta, kad jie graužia šilinius viržius (Calluna), čiobrelius (Thymus), kūpolius (Melampyrum), laukines gervuoges bei įvairias gėles (pvz., katilėlius). Įdomu tai, kad Azijoje (pvz., Kinijoje) ši rūšis neseniai buvo užregistruota ir kaip bulvių (Solanum tuberosum) gumbų kenkėja, kai vikšrai graužė po žeme esančius augalo audinius. Ši rūšis žiemoja vikšro stadijoje, pasislėpusi dirvožemyje arba augalų liekanose, o pavasarį virsta lėliuke. 

     Rūšis sutinkama beveik visoje Europoje – nuo Britų salynų, Prancūzijos ir Iberijos pusiasalio vakaruose iki Lenkijos, Ukrainos bei europinės Rusijos dalies rytuose. Šiaurėje jos arealas siekia Fenoskandiją. Drugys yra registruotas Kanarų salose, Madeiroje, taip pat Sirijoje bei Armėnijoje. Ši rūšis natūraliai aptinkama Naujojoje Zelandijoje, Australijoje (įskaitant Vakarų Australiją) bei kai kuriose Rytų Azijos dalyse, pvz., Honkonge bei žemyninėje Kinijoje. Lietuvoje Schrankia costaestrigalis yra vietinė, bet palyginti reta arba dėl savo slapto gyvenimo būdo mažai pastebima naktinių drugių rūšis.