Scinkiniai (Scincidae) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, driežų pobūrio roplių šeima, apimanti daugiau nei 1500–1800 aprašytų rūšių. Tai viena didžiausių ir labiausiai pasižyminčių rūšių įvairove driežų šeimų pasaulyje. 

     Daugumos scinkų kūnas yra pailgas, aptakus, su silpnai išreikštu kaklo perėjimu, kas idealiai tinka judėjimui po žeme ar tankioje augalijoje. Odą dengia lygūs, sutampantys (čerpiniai) žvynai. Jie suteikia kūnui blizgumo ir drastiškai sumažina trintį judant. Po kiekvienu žvynu slepiasi kaulinės plokštelės. Skirtingai nuo kitų driežų, scinkų osteodermai yra sudėtiniai – sudaryti iš kelių tarpusavyje suaugusių mažesnių kaulinių elementų. Tai suteikia apsaugą (šarvus) neprarandant kūno lankstumo. Išvystytas antrinis gomurys - tai vienas svarbiausių scinkų kaukolės požymių (ypač Lygosominae pošeimyje). Gomurio kaulai susitinka viduryje, atskirdami kvėpavimo takus nuo burnos ertmės. Tai leidžia gyvūnui kvėpuoti net tuomet, kai burnoje laikomas stambus grobis ar kai driežas rausiasi smėlyje. Galvos osteodermai taip pat gali susilieti su kaukolės stogu, taip mechaniškai ją sustiprindami stipraus įkandimo metu. Prieškryžkaulio slankstelių skaičius svyruoja drastiškai – nuo 26 iki daugiau nei 100. Didėjantis slankstelių skaičius tiesiogiai koreliuoja su kūno ilgėjimu ir kojų nykimu.Tipiniai scinkai turi 4 trumpas kojas, kiekviena su 5 pirštais. Kuo ilgesni pirštai, tuo labiau rūšis pritaikyta laipioti medžiais. Pereinamųjų formų scinkai turi itin mažas, miniatiūrines kojas, o pirštų skaičius gali sumažėti iki 3, 2 ar 1. Po žeme gyvenančios rūšys (pvz., Acontias gentis) visiškai neturi išorinių kojų ir morfologiškai primena gyvates ar kirmėles. Dauguma scinkų turi judrius vokus, tačiau kai kurios po žeme gyvenančios rūšys turi skaidrų „langelį“ apatiniame voke, leidžiantį matyti net užmerktomis akimis (apsauga nuo smėlio). Uodegos slanksteliai turi specialias lūžio plokštumas. Užpultas driežas gali lengvai paaukoti uodegą, o vėliau atauganti. Regeneravusi uodega turi nebe slankstelius, o lanksčią kremzlinę tūtelę.

    Scinkų labai įvairios buveinės. Gyvenantys dykumose tiesiogine prasme „plaukia“ sausu smėliu kelių centimetrų gylyje, slėpdamiesi nuo ekstremalaus karščio. Daugelis rūšių gyvena drėgnoje dirvoje, po pūvančia mediena, akmenimis ir nukritusiais lapais. Šios buveinėsi užtikrina nuolatinę drėgmę ir gausų maisto (sliekų, lervų) pasirinkimą. Gyvenantys savanose, prerijose ir krūmynuose scinkai renkasi atviras, sausas vietoves, kur slepiasi graužikų urvuose ar žolės kuokštuose. Čia jie aktyviai šildosi saulėje ant uolų ar atviros žemės. O kai kurios rūšys sugeba gyventi ekstremaliame aukštyje. Pavyzdžiui, Ablepharus ladacensis aptinkamas Himalajuose, net iki 5490 metrų aukštyje virš jūros lygio. Rūšys, turinčios ilgesnius pirštus ir kibias uodegas (pvz., Corucia zebrata), visą gyvenimą praleidžia medžių viršūnėse, maitindamosi lapais ir vaisiais. Tam tikros rūšys gyvena prie upelių, mangrovėse ar net jūrų potvynių-atoslūgių zonose. Pavojaus atveju šie driežai neria į vandenį ir kurį laiką slepiasi dugne. Scinkai dažniausiai yra dieniniai gyvūnai. Kai kurios rūšys prisitaikiusios prie sutemų. Jie pasižymi žemesne optimalia kūno temperatūra nei kiti driežai, todėl sugeba išlikti aktyvūs vėsesniu paros metu. Apie 34% visų scinkų rūšių yra gyvavedžiai, o tai yra gerokai aukštesnis rodiklis nei kitose driežų šeimose. Šaltesnio klimato zonose gyvavedystė leidžia patelėms pačioms reguliuoti embrionų temperatūrą kaitinantis saulėje. Likusios rūšys deda kiaušinius. Didžioji dalis rūšių yra plėšrios (minta vabzdžiais, voragyviais, sraigėmis), tačiau stambios rūšys yra visaėdės.

     Aptinkami beveik visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Arkties ir Antarkties regionus. Didžioji rūšių dauguma gyvena ekvatorinėse bei atogrąžų zonose.