Viksvameldis Scirpoides holoschoenus yra viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos daugiametis augalas. 

     Augalas išaugina tankius kerus iš trumpų, sumedėjusių šakniastiebių. Stiebai yra statūs, lankstūs, pilnaviduriai, pilkai žalsvos spalvos, cilindriniai (apvalūs), užaugantys nuo 50 iki 120 cm aukščio. Tikrieji lapalakščiai yra visiškai redukuoti arba labai trumpi, lovelio pavidalo. Lapus atstoja standžios, blizgios, rausvai rudo atspalvio uždaros lapamakštės, apgaubiančios stiebų pagrindą. Fotosintezės funkciją atlieka tik žali stiebai. Viršūninis žiedynas yra sudėtinis, tačiau atrodo kaip šoninis (šoninio žiedyno iliuziją sukuria status, stiebo tęsinį primenantis žiedynlapis). Žiedyną sudaro tankios, rutuliškos galvutės, susitelkusios iš daugybės smulkių, rusvų varpučių. Šios galvutės prie stiebo tvirtinasi nevienodo ilgio žiedynkočiais arba yra visiškai sėslios. Žiedai yra dvilyčiai, pasislėpę už dengiamųjų žvynelių, neturi apyžiedžio šerelių. Mezginė viršutinė, purkos 3. Vaisius – smulkus, aštriai tribriaunis riešutėlis. 

     Augalas yra tipiškas helofitas bei drėgnumėgis, glaudžiai susijęs su gėlo vandens ekosistemomis. Jis masiškai auga upių ir upelių pakrantėse, drėgnose smėlingose įdubose, periodiškai užtvindomose Viduržemio jūros regiono šlapynėse bei pajūrio kopų tarpukopiuose. Tai vėjo apdulkinamas augalas, puikiai pakenčiantis laikiną substrato džiūvimą vasaros karščių metu bei pasižymintis dideliu atsparumu druskingiems dirvožemiams. Šis augalas išvysto dviejų tipų šaknis. Paviršinės šaknys yra tankios ir skirtos greitai sugerti rytinę rasą ar trumpo lietaus drėgmę nuo takelio paviršiaus. Giliosios, storos šaknys skverbiasi giliai į uolienų plyšius, kur ieško gruntinio vandens gyslų. Be to, tyrimai rodo, kad ši rūšis sausringose vietose sugeba sudaryti arbuskulinę mikorizę su dirvožemio grybais, kurie padeda iš uolingo kalnų grunto įsisavinti fosforą. Siekdamas apsisaugoti nuo kalnų ožkų ar kitų žolėdžių, augalas savo stiebo ląstelių sienelėse kaupia didelius silicio dioksido kiekius. Dėl to stiebai tampa itin kieti, šiurkštūs, sunkiai kramtomi ir praktiškai nesuvirškinami. Ši savybė taip pat suteikia stiebams mechaninio tvirtumo, kad jų neišvartytų stiprūs kalnų vėjai. Intensyvus vegetatyvinis augimas ir žydėjimas prasideda žiemos - pavasario drėgnuoju periodu, o vasaros pabaigoje, spiginant didžiausiai saulei, augalas pereina į pusiau ramybės būseną. Tuo metu subrandinti sėklų riešutėliai (išplatinami vėjo) gali gulėti karštame smėlyje ar takelio dulkėse kelerius metus, kol vėl gaus pakankamai drėgmės sudygti. 

     Scirpoides holoschoenus yra plačiai paplitusi rūšis, kurios pagrindinis arealas apima Pietų ir Vidurio Europą, Viduržemio jūros regioną, Šiaurės Afriką, Makaroneziją (įskaitant Kanarų salas) bei didžiąją Azijos dalį iki Himalajų. Žmogaus veiklos dėka šis augalas kaip svetimžemė rūšis buvo introdukuotas ir sėkmingai įsitvirtino Šiaurės bei Pietų Amerikoje.