Bervidiniai (Scrophulariaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės, notreliečių (Lamiales) eilės augalų šeima. Po modernių molekulinių (DNA) tyrimų ši šeima buvo radikaliai susiaurinta (daug tradicinių genčių perkelta į gyslotinių ir džioveklinių šeimas). Šiuo metu šiai šeimai priklauso apie 58–65 gentys ir maždaug 1700–1830 rūšių. 

     Šios šeimos atstovai yra vienametės, dvimetės arba daugiametės žolės bei puskrūmiai, tačiau kai kurioms gentims (pavyzdžiui, Buddleja ar Myoporum) priklauso ir krūmai bei nedideli medžiai. Augalų stiebai dažnai būna statūs, šakoti ir išsiskiria aiškiai keturbriaune forma. Lapai yra paprasti, ištisiniai arba plunksniškai suskaldyti, stiebe išsidėstę priešiškai, pražangiai arba netikruose ratukuose. Visiems šios šeimos nariams būdingas esminis morfologinis požymis – jie neturi prielapių. Smulkūs arba vidutinio dydžio žiedai yra dvilyčiai ir susitelkę į įvairius viršūninius bei pažastinius žiedynus: kekes, varpas, šluoteles arba tankias galvutes. Žiedo taurelė dažniausiai yra išliekančioji, suaugusi iš keturių arba penkių taurėlapių. Vainikėlis yra suaugtalapis, vamzdiškas, dažniausiai netaisyklingos formos ir aiškiai dvilūpis, nors tūbių (Verbascum) gentyje pasitaiko beveik taisyklingų žiedų.  Žiede dažniausiai yra keturi kuokeliai, išsidėstę dviem poromis, rečiau išsivysto penki (kaip tūbių gentyje) arba tik du kuokeliai. Mezginė yra viršutinė, sudaryta iš dviejų suaugusių lizdų su daugeliu sėklapradžių. Vaisius yra sausa, daugiasėklė dėžutė, kuri atsidaro išilgai pertvarų arba pratrūksta skylutėmis, o kai kurių genčių augalai subrandina uogas arba kaulavaisius. 

     Kadangi šeima apima labai skirtingas gentis, jų augavietės yra ypač įvairios. Žolinės gentys, tokios kaip tūbė (Verbascum), dažniausiai renkasi atviras, sausas, saulėtas buveines – pakeles, sausas pievas, smėlynus ir dykvietes. Pačios bervidžio (Scrophularia) genties atstovai dažniau įsikuria drėgnuose lapuočių miškuose, pamiškėse, krūmynuose, upelių bei griovių pakrantėse, kur dirvožemis yra humusingas ir derlingas. Kai kurios sumedėjusios gentys (pvz., Eremophila arba Leucophyllum) yra prisitaikiusios prie ypač sauso klimato ir auga pusdykumėse bei sausringuose krūmynuose. Šeimoje vyrauja daugiamečiai žoliniai augalai, tačiau yra nemažai dvimečių rūšių (pvz., smulkiažiedė tūbė) ir sumedėjusių visžalių krūmų ar medžių. Dauguma bervidinių pasižymi specifiniu, dažnai nemaloniu kvapu ir yra nuodingi. Jų audiniuose gausiai sintezuojami antriniai metabolitai – saponinai, alkaloidai ir glikozidai, kurie atlieka apsauginę funkciją nuo žolėdžių gyvūnų ir kenkėjų. Augalus apdulkina vabzdžiai (kamanės, bitės, vapsvos ir drugeliai). Žiedų evoliucija glaudžiai susijusi su apdulkintojais: dvilūpis vainikėlis sukonstruotas taip, kad vabzdys, tūpdamas ant apatinės lūpos, nugara prisiliestų prie dulkinėse esančių žiedadulkių. Kai kurios rūšys (pvz., tūbės) vilioja vabzdžius ryškiomis spalvomis ir kuokelių kotelių plaukeliais, o bervidžiai – nektaru. Vaisius (sausa dėžutė) subrandina itin daug smulkių, lengvų sėklų. Jas išnešioja vėjas arba sėklos išbyra stiebui siūbuojant nuo vėjo ar prisilietimo. 

     Bervidinių šeimos augalų atstovų galima aptikti visuose Žemės pusrutuliuose ir žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia šios šeimos rūšių ir genčių įvairovė yra sutelkta Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje bei tropinių regionų kalnų ekosistemose. Svarbus įvairovės centras yra ir Viduržemio jūros regionas.