Bulviniai (Solanaceae) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės notreliažiedžių (Lamiidae) poklasio augalų šeima. Pasaulyje žinoma apie 100 genčių ir beveik 2 500 šios šeimos rūšių, išsiskiriančių unikalia chemine sudėtimi, maistinėmis savybėmis bei didžiule morfologine įvairove. 

     Bulvinių šeimos augalai yra vienametės arba daugiametės žolės, puskrūmiai bei krūmai, o tropiniuose regionuose – ir sumedėjusios lianos ar nedideli medžiai. Požeminę sistemą sudaro stipri liemeninė šaknis, tačiau kai kurios rūšys išaugina pakitusius požeminius stiebus – palaipas bei krakmolingus stiebagumbius. Antžeminiai stiebai yra statūs arba kylantys, briaunoti, sultingi, gausiai šakoti ir apaugę paprastaisiais arba liaukiniais, lipnų skystį išskiriančiais plaukeliais. Lapai ant stiebo išsidėsto pražangiai, neturi prielapių, o jų lakštai gali būti ištisiniai, skiautėti arba pertrauktinai plunksniški. Dvilyčiai ir taisyklingieji žiedai auga pavieniui arba būna susitelkę į viršūninius žiedynus – kekes, skydelius, o dažniausiai į suktukus. Taurelė yra suaugusi iš penkių taurėlapių, išlieka vaisiui nokstant ir kartais po žydėjimo stipriai išsipučia bei apgaubia užsimezgusį vaisių. Vainikėlis suaugęs iš penkių vainiklapių ir, priklausomai nuo genties, įgyja būdingą ratuko, piltuvėlio, varpelio arba ilgo vamzdelio formą. Kuokelyną sudaro penki kuokeliai, kurie savo koteliais yra priaugę prie vainikėlio vamzdelio pagrindo. Stambios kuokelių dulkinės žiede dažniausiai glaudžiai susiglaudžia į kūgį, centre visiškai apsupdamos piestelyno dalis. Piestelyną suformuoja viena viršutinė mezginė, sudaryta iš dviejų suaugusių vaislapių, užsibaigianti vienu ilgu liemenėliu ir dviskilte purka. 

     Didžiausios bulvinių įvairovės centras yra Pietų ir Centrinėje Amerikoje ęsantys atogrąžų miškai ir pamiškės. Čia po medžių laja veši šešėlį pakeliantys daugiamečiai krūmai ir vijokliniai augalai. Daugelis laukinių bulvių ir pomidorų rūšių natūraliai auga Andų kalnų šlaituose. Šiuose sausuose, akmenuotuose biotopuose jie prisitaikė išgyventi dėl gilių šaknų ir gebėjimo kaupti drėgmę audiniuose. Šeimos piktžolės (drignės, durnaropės, juodosios kiauliauogės) yra tipiški ruderalinių biotopų augalai. Jie akimirksniu užželia pakeles, sąvartynus, statybvietes ir apleistus laukus, kur dirvožemis yra turtingas azoto. Dirbamuose laukuose auginamos kultūrinės rūšys. Čia palaikomas dirbtinis drėgmės ir maisto medžiagų balansas, leidžiantis bulviniams augalams subrandinti maksimalų derlių. Bulvinių biologinis išskirtinumas – antrinių metabolitų gamyba. Augalai sintetina stiprius nuodus (solaniną, nikotiną, atropiną). Šių medžiagų biologinė funkcija yra apsaugoti sultingus lapus ir stiebus nuo žolėdžių gyvūnų bei kenkėjų, veikiant jų nervų ar virškinimo sistemas. Daugelio bulvinių (pavyzdžiui, pomidorų ir bulvių) biologinė ypatybė – specifinė dulkinių sandara. Žiedadulkės neišbyra savaime, nes dulkinės atsiveria tik mažomis poromis viršūnėlėse. Vabzdžiai (dažniausiai kamanės) turi sugriebti kuokelyną ir tankiai virpinti sparnų raumenis, kad žiedadulkių srautas išsivaduotų iš dulkinių. Šeimoje aiškiai išreikštos dvi skirtingos sėklų plitimo strategijos. Rūšių su uogomis (pomidorai, kiauliauogės) ryškūs, sultingi vaisiai vilioja paukščius ir žinduolius, kurie suėstų sėklų nesuvirškina ir išplatina jas su išmatomis. Rūšys su sausosiomis dėžutėmis (durnaropės, tabakas) sėklas išbarsto pačios, kai sunokusios dėžutės sienelės pratrūksta. Laukinių bulvių biologinis ciklas yra jautrus dienos ilgumui. Trumpėjant dienai, augalo biologinis laikrodis siunčia signalus į požemines palaipas, skatindamas krakmolo kaupimąsi ir stiebagumbių formavimąsi, kurie padeda augalui išgyventi nepalankų sezoną po žeme. 

     Bulvinių šeimos augalai yra kosmopolitai – jie natūraliai arba su žmogaus pagalba yra paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Didžiausia bulvinių šeimos genčių ir rūšių koncentracija yra Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Andų kalnų regionas yra laikomas pagrindiniu šios šeimos evoliucijos židiniu. Čia iki šiol aptinkama šimtai laukinių, endeminių bulvių, pomidorų ir paprikų rūšių. Dėl neįkainojamos maistinės vertės svarbiausios bulvinių rūšys (bulvės, pomidorai) žmogaus pastangomis buvo introdukuotos ir sėkmingai prigijo Eurazijoje. Šiandien bulvinių šeimos kultūros auginamos visur, kur tik leidžia klimato sąlygos – nuo pusdykumių iki šiaurinių platumų.