Dirvablakė Spilostethus pandurus yra tikrųjų dirvablakių (Lygaeidae) šeimos blakių rūšis. 

     Tai stambi, pailgai ovalios kūno formos blakė, kurios ilgis paprastai siekia 13–15 mm. Ši blakė pasižymi ryškia įspėjamąja spalva, kurioje kontrastuoja raudoni ir juodi tonai, perspėjantys plėšrūnus apie toksiškumą. Viršutinėje kūno dalyje, ant priešnugarėlės, aiškiai matomos dvi plačios, juodos išilginės juostos raudoname fone. Skydelis yra trikampio formos, visiškai juodas, o aplink jį išsidėstę kieti antsparniai turi charakteringą raudonai juodą raštą. Svarbiausias šios rūšies diagnostinis bruožas yra antsparnių plėvelinėje dalyje esanti apvali, ryškiai balta dėmė. Šviesios spalvos priešakiniai kraštai ir kiti sukietėjusios chitininės dangos elementai sukuria simetrišką, geometrinį piešinį. Vabzdžio galva yra palyginti maža, trikampiška, su gerai išsivysčiusiomis sudėtinėmis akimis ir ilgu, nariuotu čiulpiamuoju straubliuku. Antenos yra keturnarės, ilgos, tamsios spalvos ir prisitvirtinusios prie galvos šonų priešais akis. Krūtinės apačioje yra kvapiųjų liaukų angos. Kojos yra ilgos, bėgiojamojo tipo su tamsiomis šlaunimis ir blauzdomis. Jaunesniųjų stadijų nimfos morfologiškai panašios į suaugėlius, tačiau yra mažesnės, neturi išsivysčiusių sparnų ir pasižymi vientisesne raudona spalva. 

     Ši blakė yra šilumamėgė rūšis, todėl jos buveinės tiesiogiai susijusios su atviromis, saulėtomis ir sausomis teritorijomis. Vabzdys dažniausiai aptinkamas sausose pievose, saulėtuose šlaituose, krūmynuose ir pamiškėse. Dėl polinkio maitintis kultūriniais augalais, rūšis dažna dirbamuose laukuose, soduose, pakelėse, dykvietėse ir kaimo vietovėse. Suaugėliai ir nimfos yra augalėdžiai, mintantys įvairių rūšių augalais. Čiulpiamuoju straubliuku jie praduria augalų audinius ir siurbia sultis, tačiau pagrindinis maisto šaltinis yra augalų sėklos, žiedai ir vaisiai. Nors rūšis minta labai įvairia flora (pomidorais, saulėgrąžomis, sezamais), pirmenybę teikia stepukinių (Apocynaceae) šeimos augalams (pvz., klemaliams, oleandrams). Maitindamiesi nuodingais stepukiniais augalais, šie vabzdžiai savo kūne sukaupia toksiškus širdį veikiančius glikozidus. Pavojaus atveju per specialias krūtinėlėje esančias liaukas jie išskiria atbaidantį, nemalonaus kvapo ir skonio sekretą, kuris kartu su ryškia įspėjamąja spalva patikimai saugo nuo plėšrūnų (paukščių, vorų). Rūšiai būdinga nepilna metamorfozė. Patelės kiaušinėlius deda grupėmis ant mitybinių augalų arba dirvos paviršiuje. Išsiritusios nimfos praeina kelias neriamąsias stadijas, palaipsniui didėdamos ir vystydamos sparnų užuomazgas, kol tampa suaugėliais. Šiltojo klimato zonose suaugėliai gali būti aktyvūs ištisus metus. 

     Ši rūšis yra plačiai paplitusi teritorijoje, kuri driekiasi nuo Pietų Europos ir Viduržemio jūros regiono iki pat Centrinės Azijos. Vabzdys yra gausiai sutinkamas šalyse aplink Viduržemio jūrą (pvz., Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje), kur vyrauja sausas, karštas klimatas. Afrikos žemyne paplitusi visoje Afrotropinėje zonoje – nuo Šiaurės Afrikos pakrančių iki centrinių bei pietinių žemyno dalių. Šis vabzdys aptinkamas plačioje Azijos teritorijoje – Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Tailande bei Kinijoje. Šiuo metu išskiriami penki Spilostethus pandurus porūšiai, kurie skiriasi savo spalviniais raštais ir geografiniu paplitimu. Porūšis S. p. pandurus demonstruoja klasikinę ryškiai raudoną ir juodą spalvą bei dominuoja Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Porūšis S. p. militaris, pasižymintis gelsvesniais arba oranžinio atspalvio raštais, yra plačiai paplitęs Pietų bei Pietryčių Azijoje (pvz., Indijoje ir Tailande) ir dalyje Afrikos šalių. Pietinėje ir Centrinėje Afrikoje bei vietomis Azijoje aptinkamas S. p. elegans porūšis, o kur kas labiau izoliuotos ir retesnės populiacijos priklauso S. p. asiaticus (Madagaskare) bei S. p. tetricus (Kanarų ir Madeiros salose) porūšiams.