Eurazinis alksninukas (Spinus spinus) yra kikilinių (Fringillidae) šeimos paukščių rūšis. 

     Tai smulkus, apie 11–12,5 cm ilgio paukštis. Kūnas aptakus, krūtinė apvali, o uodega trumpa ir giliai iškirpta (skelta). Snapas trumpas, stiprus, kūgio formos, tačiau pastebimai smailas. Tokia snapo forma leidžia jam lengvai ištraukti sėklas iš kankorėžių ar alksnių kankorėžėlių. Kojos trumpos, bet labai stiprios. Pirštai su aštriais nagais pritaikyti akrobatiškam kibimuisi prie plonų šakų galų, leidžiant paukščiui kabėti žemyn galva. Alksninukams būdingas ryškus lytinis dimorfizmas. Patino viršugalvis („kepuraitė“) ir dėmė po snapu („barzdelė“) yra juodos spalvos. Nugara žalsva su tamsiais brūkšniais, krūtinė ir pilvas – ryškiai geltoni arba gelsvai žali. Virš uodegos yra geltona dėmė. Sparnai juodi su dviem ryškiomis geltonomis juostomis. Patelė neturi juodos kepuraitės, viršugalvis pilkšvai žalsvas. Bendras vaizdas pilkesnis, mažiau geltonumo. Krūtinė ir šonai gausiai išmarginti tamsiais išilginiais brūkšniais (dryžuoti). Jaunikliai panašūs į pateles, tačiau dar rudesni ir dar stipriau dryžuoti per visą kūną.

     Mėgsta spygliuočių (ypač eglynų) ir mišrius miškus. Žiemą dažnai telkiasi į didelius būrius ir lankosi prie alksnių ar beržų, taip pat užsuka į sodus prie lesyklų. Balandžio-birželio mėn. labai aukštai medžiuose, tarp tankių šakų, krauna lizdą iš smulkių stiebelių, kerpių, samanų, o vidų iškloja vilnomis, pūkais. Deda 4-5 kiaušinius, kurie melsvai baltos spalvos ir su rudomis dėmėmis. Peri 11-13 dienų. Išveda dvi vadas.  Pagrindinis maistas – sėklos (alksnių, beržų, eglių, pušų). Vasarą racioną papildo vabzdžiais, kuriais maitina ir jauniklius. Ieškodami maisto dažnai kabo ant šakų žemyn galva.

     Paplitęs Vidurio ir Šiaurinėje Europoje (Skandinaviją, Rusiją) bei rytinėje Azijos pakrantėje (Rytų Rusiją, šiaurės rytų Kiniją, Japoniją). Šiaurinės populiacijos migruoja į pietus – Viduržemio jūros regioną, šiaurės Afriką, Pietų Europą, Juodosios jūros pakrantes bei pietryčių Aziją. Tai klajojanti rūšis – jų žiemojimo vietos kasmet kinta priklausomai nuo maisto (eglių, alksnių sėklų) gausos. Kas kelerius metus stebimos masinės invazijos į pietinius regionus. Lietuvoje dažna rūšis, aptinkami ištisus metus, žiemoja.