Pelėdiniai (Strigidae) yra pelėdinių paukščių (Strigiformes) būrio paukščių šeima. Tai gausiausia šeima, apimanti apie 220–230 rūšių. Prikiriamos prie aktyvių naktį plėšriųjų paukščių kategorijos. 

     Pelėdinių morfologija leidžia joms būti efektyviomis naktinėmis plėšrūnėmis. Nors rūšių dydis svyruoja nuo 40 g iki 4 kg, visoms joms būdingas panašus kūno planas. Turi didelę, apvalią galvą su ryškiu apvaliu veido disku (skirtingai nei liepsnotųjų pelėdų, kurios turi širdies formos diską). Dauguma rūšių turi plunksnų „auseles“, kurios naudojamos maskuotei ir komunikacijai, bet neatlieka klausos funkcijos. Didelės, į priekį nukreiptos akys suteikia binokulinį regėjimą, leidžiantį tiksliai įvertinti atstumą. Akys yra fiksuotos akiduobėse, todėl pelėdos privalo sukti visą galvą. Trumpas, stiprus, žemyn lenktas snapas pritaikytas grobiui draskyti. Kojos stiprios, ginkluotos aštriais nagais. Vidurinio piršto nagas yra lygiu kraštu (skirtingai nei liepsnotųjų pelėdų, kurių nagas dantytas). Plunksnos minkštos ir tankios, dažniausiai slepiamųjų spalvų (rudų, pilkų), padedančių susilieti su aplinka. Pirmosios didžiosios plasnojamosios plunksnos turi specifinius „šukų“ formos kraštelius, kurie slopina garsą ir užtikrina tylų skrydį. Pelėdos turi 14 kaklo slankstelių (dvigubai daugiau nei žmonės), todėl gali pasukti galvą iki 270 laipsnių kampu nepažeisdamos kraujagyslių. Ausų angos dažnai yra asimetriškos – viena aukščiau, kita žemiau. Tai leidžia paukščiui tiksliai lokalizuoti net ir po sniegu ar lapais esantį grobį pagal garso pasiekimo laiką. Pėdų du pirštai nukreipti į priekį, du atgal, tačiau ketvirtasis pirštas yra grįžtamasis – pelėda gali jį pasukti į priekį, kad geriau sugriebtų grobį ar šaką. Krūtinės ląstos kaulas (krūtinkaulis) turi keturias įpjovas ir nėra suaugęs su raktikauliu. 

     Apie 95 % pelėdų rūšių yra miško gyventojai. Dauguma jų teikia pirmenybę senesniems miškams su brandžiais medžiais, kuriuose gausu uoksų lizdavietėms. Skirtingos rūšys prisitaikiusios prie ekstremalių sąlygų: nuo Arkties tundros (baltoji pelėda) iki Afrikos savanų ar net dykumų. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, pelėdikės ar naminies pelėdos, gerai jaučiasi parkuose, soduose ar netoli žmonių gyvenviečių. Pelėdos daugiausia yra naktiniai arba prieblandos paukščiai, nors yra išimčių (pavyzdžiui, raiboji pelėda yra aktyvi dieną). Dauguma rūšių yra monogamiškos ir sudaro tvirtas poras keliems sezonams. Pačios lizdų dažniausiai nesuka. Jos užima kitų paukščių lizdus, peri uoksuose, uolų plyšiuose ar net urvuose žemėje (kaip urvinė pelėda). Deda apvalius, baltus kiaušinius. Patelė peri, o patinas aprūpina ją maistu. Jaunikliai išsirita nevienu metu, todėl jų dydis lizde dažnai skiriasi. Tai aktyvūs plėšrūnai. Smulkesnės rūšys minta vabzdžiais ir smulkiais graužikais, o didžiosios (kaip didysis apuokas) gali sumedžioti net kiškius ar kitus plėšrius paukščius. Gamtoje pelėdos paprastai išgyvena apie 10–20 metų, tačiau nelaisvėje, pavyzdžiui, didieji apuokai, gali sulaukti net 60 ar daugiau metų.

     Paplitusios visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą) ir daugumoje vandenynų salų. Gyvena nuo Arkties tundros šiaurėje iki tropinių miškų ir dykumų. Nors sutinkamos visur, apie 80 % visų pelėdų rūšių gyvena tropinėse platumose. Dauguma rūšių yra sėslios, tačiau mažiau nei 10 % populiacijų vykdo sezonines migracijas.