Naminė pelėda (Strix aluco) yra pelėdinių (Strigidae) šeimos naktinis plėšrus paukštis. 

     Tai vidutinio dydžio, tvirto sudėjimo paukštis. Kūno ilgis svyruoja tarp 37–46 cm, o sparnų plotis siekia 81–105 cm. Suaugę paukščiai sveria nuo 385 iki 800 g. Pastebimas ryškus lytinis dimorfizmas – patelės yra apie 25 % sunkesnės ir 5 % ilgesnės už patinus. Sparnai platūs, palyginti trumpi ir suapvalinti, o uodega trumpa. Tokia sparnų forma leidžia pelėdai meistriškai manevruoti tarp tankių miško šakų. Galva didelė, apvali, be „auselių“ (plunksnų kuokštų), kurias turi kai kurios kitos pelėdos (pvz., mažuoji pelėda). Akys didelės, nukreiptos į priekį, tamsiai ruda arba beveik juoda rainelė. Tai svarbus skiriamasis bruožas, padedantis nepainioti jos su geltonakėmis pelėdomis. Skruostų diskas ryškus, beveik vienspalvis, pilkšvas arba rusvas, apribotas tamsesniu plunksnų apvadu. Ši struktūra veikia kaip „akustinis veidrodis“, nukreipiantis garsą į ausų angas. Snapas kabliškas, gelsvai žalsvas arba rago spalvos. 
Naminei pelėdai būdingas polimorfizmas – gamtoje sutinkamos dvi pagrindinės spalvinės formos (morfos), kurios tarpusavyje gali kryžmintis. Rudosios spalvinės formos viršutinė kūno dalis yra sodriai ruda, kaštoninė. Pilkosios spalvinės formos viršutinė dalis pilkšvai ruda arba pilka. Visas kūnas išmargintas tamsiais išilginiais brūkšneliais ir skersiniais raštais, primenančiais medžio žievę (kamufliažas). Apatinė kūno dalis šviesesnė. Kojų pastaibis ir pirštai beveik iki pat nagų apaugę plunksnomis, saugančiomis nuo šalčio ir grobio įkandimų. 

     Tai griežtai naktinis paukštis. Dieną ji praleidžia pasislėpusi uoksuose arba tankiose šakose. Pirmenybę teikia brandiems lapuočių ir mišriems miškams (ypač ąžuolynams), kur gausu senų medžių su drevėmis. Dažnai įsikuria senuose parkuose, kapinėse, soduose ar net miestų centruose, jei ten randa didelių medžių ar tinkamų pastatų nišų. Tai griežtai teritoriniai paukščiai. Vienos poros užimamas plotas gali svyruoti nuo 12 iki 45 hektarų, priklausomai nuo maisto gausos. Tai vieni sėsliausių paukščių – užėmusi teritoriją, pelėda joje paprastai lieka visą gyvenimą. Kiaušinius (dažniausiai 2–6) pradeda dėti kovo–balandžio mėnesiais, tačiau miestuose perėjimas gali prasidėti net sausį ar vasarį. Peri tik patelė (apie 28–30 dienų), o patinas tuo metu ją aprūpina maistu. Jaunikliai lizdą palieka būdami maždaug vieno mėnesio, dar nemokėdami gerai skraidyti, ir slapstosi ant šakų. Naminė pelėda yra oportunistinė plėšrūnė. Smulkūs žinduoliai (geltonkaklės pelės, pelėnai) sudaro didžiąją dietos dalį. Taip pat medžioja paukščius, varliagyvius, o vasarą – ir stambius vabzdžius. Vidutiniškai gyvena apie 4–5 metus, tačiau sėkmingiausi individai gamtoje gali išgyventi ir virš 15–20 metų. 

     Rūšis paplitusi beveik visoje Europoje (nuo Pirėnų pusiasalio iki Uralo kalnų), išskyrus tolimąją šiaurę (Skandinaviją) ir Airiją. Aptinkama Vakarų Sibire, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, o izoliuotos populiacijos gyvena Himalajuose, Kinijoje bei Korėjos pusiasalyje. Gyvena Šiaurės vakarų Afrikos dalyse (Maroke, Alžyre, Tunise). Tai sėslus paukštis – suaugusios poros visus metus laikosi toje pačioje teritorijoje ir nemigruoja. Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis.