Žiogas giesmininkas (Tettigonia cantans) yra žioginių (Tettigoniidae) šeimos vabzdys. Tai viena triukšmingiausių ir dažniausiai Lietuvoje sutinkamų žiogų rūšių. Šią rūšį pirmą kartą aprašė šveicarų entomologas ir dailininkas Johann Caspar Füssli 1775 metais. 

     Kūnas stambus, verpstiškas. Patinų ilgis siekia 21–31 mm, patelių – 24–33 mm (neskaičiuojant kiaušdėtės). Dominuoja ryškiai žalia spalva. Per galvą, priešnugarėlę ir palei antsparnių viršutinę briauną dažniausiai eina ryški ruda juosta. Sparnai – pagrindinis atpažinimo bruožas. Tai trumpasparnė rūšis. Antsparniai yra platūs ir trumpi, jie tik šiek tiek išsikiša už pilvelio galo arba vos pasiekia užpakalinių šlaunų kelius. Tuo jis skiriasi nuo žaliojo žiogo (T. viridissima), kurio sparnai yra ilgi ir gerokai viršija pilvelio galą. Antenos labai ilgos, šeriškos, dažnai ilgesnės už patį kūną. Burnos aparatas graužiamojo tipo, su stipriomis mandibulėmis, pritaikytomis tiek augalams, tiek kitiems vabzdžiams smulkinti. Užpakalinės kojos ilgos, pritaikytos šuoliams. Šlaunys storos, jų apačioje yra smulkūs spygliai. Kaip ir visų žiogų, klausos organai yra ne galvoje, o priekinių kojų blauzdose (specialios skylutės – timpaniniai organai). Patelės turi ilgą (20–25 mm), tiesų arba vos į viršų išlenktą, kardo formos kiaušdėtį, kuris siekia toli už sparnų galų. Patinai antsparnių pamate turi striduliacijos (čirpimo) aparatą, sudarytą iš specialių gyslų, kurias trindami vieną į kitą išgauna garsą.

     Tai lankstesnė rūšis nei žaliasis žiogas, nes toleruoja vėsesnį ir drėgnesnį klimatą. Mėgsta drėgnų pievų ir pamiškių aukštas žoles, usnis, dilgėlynus, kur gali lengvai pasislėpti. Dažnai aptinkamas karklynuose, avietynuose ar ant jaunų medžių lapų. Dėl drėgmės poreikio giesmininkai gausiai apgyvendina upių slėnius ir ežerų pakraščius. Puikiai jaučiasi apleistuose soduose, kaimo sodybose, parkuose ar net miestų pakraščiuose, jei ten yra pakankamai tankios augalijos. Laikytis viduriniame ir viršutiniame augalijos sluoksniuose (nuo 1 iki 3 metrų aukštyje). Dėl trumpų sparnų giesmininkas praktiškai neskraido, tik šokuoja. Žiogas giesmininkas minta tiek augaliniu maistu (lapais), tiek smulkiais vabzdžiais bei jų lervomis. 

     Paplitęs Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europoje. Šiaurėje jo arealas siekia Skandinaviją (iki pat Suomijos vidurio), o vakaruose – Rytų Prancūziją ir Šveicariją. Arealas eina per visą Sibirą iki pat Tolimųjų Rytų (įskaitant Šiaurės Kiniją, Korėją ir Japoniją).